Inovacijos

Žmonija ruošiasi į Marsą, bet ko reikia, kad ten galėtume ir pasilikti?

2019 spalio 22

Marsas žmoniją masina jau daugybę metų. Raudonoji planeta įkvėpė sunkiai suskaičiuojamą kiekį knygų, filmų, serialų, legendų. Nieko keisto. Marsas kažkuo mums labai primena Žemę. Juk jis turi metų laikus, ledu apsitraukusius ašigalius, o jo paviršiumi kažkada netgi tekėjo upės, kurių vagas iki šiol galime matyti. Marsas – pavyzdys, kas gali nutikti planetai. O tuo pačiu ir savotiškas pažadas, intriga: galbūt mes jį galime vėl prikelti gyvenimui? Turbūt norėdami tuo įsitikinti, ir kurpiame kelionės planus. NASA netgi turi nusimačiusi datą, kada žmogaus koja palies Marso paviršių – 2033 m. Vargu ar kas abejoja dėl to, kad šis tikslas galiausiai bus pasiektas. Tačiau žmonija tikisi, jog pavyks nuveikti gerokai daugiau, t.y., ne tik nukeliauti, bet ir pasilikti. Ko reikėtų, kad ši vizija virstų realybe? Kokios kliūtys mūsų laukia? Galų gale, ar realiu tikėtis, kad po šimto metų Raudonoji planeta bus gyva?

Didžiausi stabdžiai ir neatsakyti klausimai

Atrodytų, kasgi čia tokio? Tu nukeliauji iki Marso, įsirengi čia stotį ir gyveni. Jeigu Matt’ui Damon’ui tai pavyko padaryti improvizuojant, pasiruošusi specialistų komanda tikrai susitvarkys… Deja, ne viskas taip paprasta. Marsas yra gana arti (Venera kiek arčiau, bet tenykščių sąlygų nepavadinsi niekaip kitaip kaip tik pragariškomis), bet „arti“ tik kosminiais standartais. Kelionė iki Raudonosios planetos – priklausomai nuo tuo metu esančios padėties – užtruktų nuo keturių iki dešimties mėnesių. Kaip žinia, ilgas buvimas be gravitacijos ne tik atrofuoja žmogaus raumenis, bet ir retina kaulų struktūrą, tad tokia kelionė astronautams būtų labai kenksminga. Visgi čia jų bėdos nesibaigtų, mat Marso gravitacija tesieka 38 proc. žemiškosios, tad neaišku, kaip (ir ar išvis) žmogaus organizmas prisitaikytų prie tokio jos lygio. Neaišku ir ar čia galėtų augti augalai (kliautis siuntomis iš Žemės būtų savižudiška). Galų gale, egzistuoja radiacijos problema. Marso atmosfera ypatingai plona, jis praktiškai neturi ir magnetinio lauko, tad kosminė radiacija į jį patenka praktiškai nevaržomai. Tiesą sakant, jos čia dvigubai daugiau nei Tarptautinėje kosminėje stotyje. Tokios naštos kolonizatorių organizmai tiesiog negalėtų atlaikyti.

Nuo ko reikėtų pradėti?

Tačiau įsivaizduokime, kad minėtosioms problemoms surandamas bent jau pusėtinas sprendimas. Pavyzdžiui, naujos kartos medžiagos pakankamai patikimai apsaugo žmones nuo ilgalaikės radiacijos. Nuo ko reikėtų pradėti kolonizaciją? Praktiškai visi ekspertai sutinka, kad Marsą tam reikėtų šiek tiek paruošti iš anksto. Į Raudonąją planetą iš pradžių keliautų krovininės ekspedicijos, kurių metu būtų nutupdyti robotai, galintys pradėti stoties įrengimo darbus. Žinoma, bet kokia vieta tam netiktų. Pirmosios kolonijos turėtų įsikurti Marso ašigaliuose. Būtent čia esama ledo, t.y., vandens, kuris yra paprasčiausiai būtinas išlikimui. Tuo pačiu ašigaliuose aptinkama ir kitų svarbių medžiagų: anglies dvideginio, geležies, aliuminio, sieros. Iš šių ingredientų galima pagaminti stiklą, plytas, plastiką ir t.t. Tai padėtų siekiant įgyvendinti pirmąją esminę užduotį – paversti koloniją savarankiška. Visgi, tam dar reikėtų ir galimybės vietoje auginti maistą. Šiuo metu tai tebėra nemenkas galvosūkis. Kosmose, kur nėra gravitacijos, augalai paprasčiausiai nesielgia taip pat, kaip Žemėje. Akivaizdu, kad ir Marse užauginti pomidorą ar agurką bus labai sudėtinga. Neatsitiktinai NASA kosmose atlieka vis daugiau tokio pobūdžio eksperimentų. Gali skambėti juokingai, bet didelė tikimybė, jog raktu į Marso kolonizaciją taps, pavyzdžiui, nauja pupelių rūšis.

Ar įmanoma teraformacija?

Visgi ankštos stotys ilgalaikėje perspektyvoje tikrai nėra pats tinkamiausia kolonizacijos variantas. Jeigu žmonija iš tikrųjų nori Marse ir pasilikti, ji neišvengiamai turės pagalvoti, kaip jį paversti gyvenimui patogia vieta. Ekspertai pripažįsta, kad tai pasiekti turėsime teraformacijos būdu. Teraformarcija – tai procesas, kurio metu planetos klimatas ir paviršius būtų keičiamas taip, kad geriau atitiktų žmonių poreikius. Kaip visai tai atrodytų ir kiek truktų – tai jau labai įdomių diskusijų klausimas. NASA sako, kad su dabartinėmis technologijomis tai iš esmės neįmanoma. Arba bent jau užtruktų tūkstančius metų. Tačiau drąsių idėjų netrūksta. Mikrobiologas Jose Lopezas neseniai iškėlė idėją, kad padėti čia galėtų bakterijos ir įvairūs mikroorganizmai. Žemėje būtent nuo jų prasideda daugybė biologinių (ir ne tik) procesų. Anot jo, „užkrėtus“ Marsą bakterijomis įmanoma pradėti jo atgaivinimo procesą. Garsusis verslininkas Elonas Muskas tuo tarpu siūlo gerokai „trankesnę“ išeitį. Pasak jo, mums derėtų į Marsą paleisti raketų ir taip susprogdinti jo ledinius ašigalius. Teoriškai tai pakeltų vandens garus ir CO2 į viršų, sutirštintų jo atmosferą ir pradėtų šiltnamio efektą, be kurio gyvybė neįmanoma. Taip Marsas imtų pamažu virsti į drėgną ir šiltą planetą, kuria, panašu, kažkada buvo.

Dar daugiau problemų ir klausimų

Tačiau teraformacija pati savaime iškelia tik dar daugiau klausimų. Abi idėjos (kurios galėtų būti įgyvendintos ir tuo pačiu metu) labai keblios etine prasme. Žmonija yra įsipareigojusi neteršti kitų planetų ekosistemų, o teraformacija, švelniai tariant, pažeistų šį principą. Jis sukurtas remiantis vadinamąja „Antarktidos sutartimi“, kuria šalys sutarė šį žemyną skirti moksliniams tyrimams ir jo neteršti. Panašios taisyklės galioja ir kosmose. Visi į jį siunčiami zondai kruopščiai dezinfekuojami, kad kitų ekosistemų neužterštų joks mikrobas. Visgi minėtasis J. Lopezas ragina imti ir paklausti, koks visgi yra žmonijos tikslas Marse – tirti ar apsigyventi. Antruoju atveju, tarša bakterijomis ir mikrobais yra absoliučiai neišvengiama, tad logiškiausia būtų jau dabar pradėti reikalingus tyrimus. Juk mes nežinome, kaip mikroorganizmai reaguos patekę į tokią radioaktyvią aplinką. Jų evoliucija gali būti tiesiog neprognozuojama. Dabar pradėti tyrimai gali padėti pasiruošti procesams, kurie prasidės tik po kelių dešimtmečių. Juk panašu, kad Marso kolonizacija kada nors vis tiek įvyks. Žmonija tiesiog per daug įsimylėjusi šią idėją. O jeigu Marso kolonizacija jums atrodo bauginančiai, ir sunku įsivaizduoti, kokie keistuoliai tam ryžtųsi, tiesiog prisiminkite, kad šiaip jau beviltiškai nerealistiškas Mars One projektas sulaukė tūkstančių paraiškų. Mūsų noras atrasti tiesiog per stiprus, kad žiūrėdami į dangų nesvajotume.