Prieš kelis mėnesius internete ėmė plisti vaizdo įrašas, parodijuojantis robotikos kompanijos Boston Dynamics eksperimentus. Jame „inžinieriai“ jau tradiciškai bando roboto gebėjimus išlaikyti lygsvarą. Tiesa, labai greitai vaizdo įrašas įgauna groteskišką pagreitį, mat jo veikėjai ima vis dramatiškiau smurtauti prieš robotą. Žiūrovų reakcija dažniausiai būna labai panaši. Jie baisisi tuo, ką mato. Kaip galima taip elgtis su vargšu robotu? Racionaliai mąstant, toks klausimas labai keistas. Robotas juk net nėra gyvas. Jis nejaučia nei emocijų, nei skausmo. Ir vis dėlto, kažkuri mūsų dalis į tokius dalykus tiesiog negali ramiai žiūrėti. Kokios tokio fenomeno priežastys? Galų gale, gal jau atėjo metas kartu pamąstyti apie savotišką elgesio su robotais etikos kodeksą? Juk akivaizdu, kad šie klausimai tik aktualės.
Racionaliai mąstant, sunku būtų pateikti įtikinamų argumentų, kodėl vertėtų jausti simpatiją ar užuojautą robotui. Jis juk nėra sąmoningas, nesugeba jausti nei skausmo, nei diskomforto. Grubiai tariant, tai tiesiog dar vienas daiktas. Jūs juk nejaučiate užuojautos sudužusiai lėkštei ar ardomoms grindims. Tačiau žmonės yra gerokai mažiau racionalūs nei jie patys norėtų manyti. Nepaisant akivaizdžių priežasčių to nedaryti, mes labai dažnai bendraujame su savo prietaisais. Juk tikrai ne kartą balsu derėjotės su stringančiu kompiuteriu ar telefonu. Ką jau tada kalbėti apie savo išvaizda žmogų primenantį robotą. Įvairūs eksperimentai netgi parodė, kad sukelti tokią mūsų simpatiją – stebėtinai lengva. Mes jaučiamės kalti juos išjungdami, kai jie prašė to nedaryti, paklūstame jų įsakymams, jeigu jie juos pateikia autoritetingu tonu. Mums netgi nepatogu liesti tas jų vietas, kurios žmogaus kūne būtų „intymios“. Tačiau kodėl?
Pasirodo, mes čia savotiškai bejėgiai. Žmogus instinktyviai jaučia empatiją bet kam, kas turi veidą. Jo išraiškų skaitymas yra viena svarbiausių mūsų naudojamų bendravimo formų. Mes netgi natūraliai mėgstame gyvūnus su išraiškingais veidais. Net šunys evoliucionavo taip, kad galėtų rodyti kuo daugiau emocijų. Jų išraiškingumo lygis dėl to daug didesnis nei artimiausių giminaičių – vilkų. Be to, mes turime instinktą ir kiekvieną savarankiškai judantį objektą suvokti kaip gyvą. Taigi judantis ir „emocijas“ rodantis robotas mums tiesiog atrodo esantis pilnas gebėjimo jausti ir patirti. Tai puikiai demonstruoja toks mielas robotukas–ruonis Paro, kurio tikslas – suteikti švelnumo vienišiems ar skleroze sergantiems senjorams. Duomenys rodo, kad toks prietaisas turi teigiamos įtakos žmonių fizinei ir dvasinei sveikatai. Paro mažina stresą, gerina miego kokybę ar netgi slopina fizinius sklerozės simptomus. Kasgi galėtų norėti skriausti Paro?
Garsusis mokslinės fantastikos rašytojas Isaac Asimov dar 1942 m. suformulavo tris robotų programavimo principus. 1.Robotas negali pakenkti žmogui nei tiesiogiai, nei per neveiklumą. 2.Robotas privalo paklusti žmonių nurodymams, nebent tai prieštarautų pirmajam principui. 3.Robotas privalo ginti save, nebent tai prieštarautų pirmiesiems dviem principams. Būtent šių taisyklių rėmuose iškylančių kazusų analizei I. Asimov ir paskyrė savo garsųjį apsakymų rinkinį „Aš, robotas“. Trys minėtieji principai savo funkciją – apibrėžti žmonių ir robotų santykį – atlieka stebėtinai elegantiškai ir efektyviai. Nieko keisto, kad šiuolaikinės robotikos kompanijos, programuodamos savo sistemas, iš jų semiasi įkvėpimo. Taigi atsakymas į klausimą „Ar robotui galioja mūsų etika?“ yra „Tai priklauso nuo mūsų norų“. Negalima pamiršti, kad robotai (pageidautina) niekada nebus 100 proc. autonomiški. Jų vertybes ir elgesio bruožus nustatys žmonės. Vadinasi, jie bus tiek etiški, kiek etiški būsime mes.
Robotų ir Dirbtinio intelekto bei žmonių santykių problema, pirmiesiems vis labiau tobulėjant, taps vis aktualesne. Šios technologijos jau dabar yra mūsų pasaulio dalis. Ko gero, puikiai atsimenate ne taip seniai Lietuvoje besilankiusią Sophia – savo intelektiniais sugebėjimais trikdantį robotą. Saudo Arabija jai(?) netgi suteikė pilietybę. Labai gali būti, kad panašiu (ar netgi didesniu) intelektu ateityje pasižymės dauguma mūsų naudojamų prietaisų: kompiuteris, automobilis ar viryklė. Dabartiniai išmanieji asistentai, tokie kaip Amazon Echo ar Google Home, yra puikus pavyzdys, kaip greitai technologijos gali mokytis ir tobulėti be tiesioginės mūsų pagalbos. Taigi, kai mūsų viryklės išmoks su mumis palaikyti pokalbį, ar mes jausimės nesmagiai jas ignoruodami? Dar baisiau: kas bus, kai prisireiks jas vežti į sąvartyną? Skamba juokingai, bet, kaip jau spėjome įsitikinti, žmonės yra instinktyviai empatiški kitoms būtybėms, ypač jeigu šios yra sąmoningos. O kas yra sąmonė? Jeigu tikėsime Dekartu, „mąstai – vadinasi, esi sąmoningas“. Taigi mąstanti viryklė – sąmoninga viryklė.
Žmogaus teisės sukurtos tam, kad užtikrintų, jog mes patirtume kuo mažiau fizinio ir dvasinio skausmo. Tačiau ar robotui tai aktualu? Jeigu nebus atitinkamai užprogramuotas, jis šių emocijų tiesiog nepatirs. Kam tada jam reikalingos teisės? Gal kažkuria prasme, daug neetiškiau kaip tik būtų užprogramuoti robotą jausti. Juk garantuotas būdas apsaugoti juos nuo nemalonių emocijų yra tiesiog nesudaryti galimybės jas patirti. Ir jeigu mašinos iš tikrųjų taps sąmoningomis, galime net neabejoti, kad teisės joms bus nesuteikiamos, argumentuojant, kad tai jų pačių naudai. Visgi, kas nutiks kai patys robotai pradės reikšti norą gebėti jausti? Galų gale, robotai ir Dirbtinis intelektas juk bendraus ne tik su žmonėmis, bet ir tarpusavyje. Tinkamo elgesio vieni su kitais jie galės išmokti tik iš mūsų, tad, jeigu norime ateities, kurioje žmonės ir robotai darniai sugyvena, privalėsime rodyti pavyzdį. Kitaip tariant, mūsų požiūris į juos ir jų teises nulems, kaip atrodys visas pasaulis.
