Gyvenimo būdas

Mokslo ateitis: kaip mokysis būsimos kartos?

2020 rugsėjo 1

Švietimas. Ar kas nors galėtų ginčytis, jog ši sritis yra nusipelniusi ypatingai daug mūsų dėmesio? Dar daugiau – būtų pakankamai nesunku įrodyti, jog jo svarba šiuolaikiniame pasaulyje netgi reikšmingai auga. Moderniosios technologijos formuoja tokį gyvenimą, kuriame mokymasis privalo tapti nuolatiniu procesu, nenutrūkstančiu pabaigus mokyklą ar universitetą. Tačiau, nepaisant šio supratimo, švietimas susiduria su šiokiais tokiais iššūkiais. Mūsų mokymosi institucijos kai kurias aspektais yra gana smarkiai pasenusios, nevisiškai atitinkančios šių dienų aktualijas. Dėl to gana akivaizdu, kad per artimiausią dešimtmetį švietimas privalės išgyventi nemažai pokyčių. Natūralu, kad kyla klausimas, kokių. Kaip mokysis būsimosios žmonių kartos?

Kiek mes investuojame į švietimą?

Kai kalbame apie švietimą, retai galvojame apie jį kaip apie tam tikrą verslo industriją. Esame labiau linkę jį laikyti viešąja paslauga. Toks požiūris nėra kažkoks savaime klaidingas. Jis tiesiog nepilnas. Pasaulinės švietimo industrijos dydis siekia trilijonus. Ir ji tik auga. Skaičiuojama, kad išsivysčiusios šalys švietimui išleidžia daugiau nei po 11 proc. savo biudžetų. UNESCO narės yra įsipareigojusios pasiekti, kad 2030 m. šis skaičius siektų 15–20 proc., o švietimo industrija sudarytų 4–6 proc. viso jų BVP. Toks augimas turi kelias esmines priežastis. Pati akivaizdžiausia – demografinė. Besivystančių šalių visuomenėse jaunimas sudaro didžiąją gyventojų dalį. Tačiau ši tendencija ryški ir valstybėse su žemu gimstamumu. Kodėl? Čia labai gerai suvokiama, kad išsilavinimas tiesiogiai koreliuoja su ekonomine gerove. Kuo žmonės (ir visa šalis) labiau išsilavinę, tuo daugiau pinigų jie paprastai uždirba. Vis daugiau žmonių baigia aukštojo mokslo įstaigas, o po to savo žinias plečia ir savarankiškai, taip dar labiau prisidėdami prie švietimo industrijos augimo.

Kodėl švietimas turi keistis?

Tačiau pati svarbiausia priežastis, kodėl švietimas privalo keistis, – tai pats šiuolaikinis pasaulis. Šiuo metu mes išgyvename pereinamąjį laikotarpį, kuris vadinamas ketvirtąja pramonės revoliucija. Technologijos šiandien reikšmingai keičia tai, kaip mes gyvename, dirbame, žaidžiame, bendraujame, galvojame. Ir šios permainos vyksta kaip niekada sparčiai. Taip sparčiai, kad mums vis sunkiau prognozuoti, kaip pasaulis atrodys po kelių dešimtmečių. Dirbtinis intelektas ir mašinos iš žmonių perima vis daugiau užduočių, atlikdamos jas greičiau, efektyviau, tiksliau. Masiniam naudojimui jau beveik pasiruošusios ir tokios inovacijos, kaip nanotechnologijos ar 3D spausdintuvai. Tai nereiškia, kad staiga visi liksime be darbo. Tačiau neišvengiamai pasikeis tai, kokie įgūdžiai bus paklausiausi. Pasaulio ekonomikos forumas pastebi, kad žmonės paklausūs išliks dėl savo kognityvinių gebėjimų: kūrybiškumo, loginio mąstymo, problemų sprendimo įgūdžių. Bėda ta, kad dabar egzistuojanti švietimo sistema šiuos talentus ugdo toli gražu ne taip gerai, kaip reikėtų.

Kokių įgūdžių reikės ateities pasaulyje?

Skaičiuojama, kad iki 2055 m. maždaug pusė dabar egzistuojančių darbų bus automatizuoti. Tai nereiškia, kad mašinos juos perims 100 proc., bet mums jau dabar reikia pradėti susigyventi su mintimi, kad jos taps mūsų kolegomis. Galima netgi sakyti, kad vienas aktualiausių įgūdžių ateities pasaulyje bus gebėjimas bendrauti su mašinomis. Kitaip tariant, mūsų laukia kokybiškai kitoks pasaulis. Ar mūsų švietimo sistema pajėgi paruošti jam žmones? Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad tokios mokyklos, kokias žinome mes, pradėjo kurtis dar pirmosios pramonės revoliucijos laikais. Tiesa tokia, kad jų paskirtis tuomet buvo ne tiek vystyti vaikų protą, kiek ruošti punktualius ir pareigingus darbuotojus. Tokios savybės, kaip kritinis mąstymas ar kūrybiškumas, tokiose institucijose nelabai vertintos. Taip, su laiku situacija keitėsi, bet tikrai ne taip sparčiai, kaip galbūt reikėjo. Ir šiandien iš vaikų tikimasi, kad jie visą dieną sėdės klasėse, žiūrės į mokytojus ir jų pavyzdingai klausys. Toks modelis nebelabai atitinka realių šios dienos poreikių ir laikui bėgant juos atitiks dar mažiau. Kyla klausimas: kaip tai pakeisti?

Kaip vaikai nori ir turi mokytis?

Ką vaikai paprastai veikia mokykloje? Labai dažnai mokytojai juos tiesiog maitina informacija, tikėdamiesi, kad kuo daugiau jos liks jų galvose. Tačiau čia esama šiokios tokios ironijos. Dauguma vaikų su savimi juk turi išmaniuosius telefonus. Kitaip tariant, nuolatinę prieigą prie visagalio Google, kuriame, regis, yra atsakymai į visus pasaulio klausimus. Nieko keisto, kad vaikams informacijos kalimas gali atrodyti esąs beprasmis. Jį galima palyginti su dailyraščiu. Kažkada tai buvo svarbi mokymosi programos dalis, bet šiandien, kai rašome praktiškai vien stuksendami mygtukus, jo reikšmė beveik visiškai pranyko. Už sausas žinias vis svarbiau tampa žmogaus gebėjimas interpretuoti informacijos paieškos rezultatus, kritiškai įvertinti jos kokybę ir patikimumą, priimti etinius sprendimus dėl jos panaudojimo. Ateities darbai koncentruosis ne į procesus, o į projektus. Kitaip tariant, jie bus fragmentiškesni. Laikai, kai žmogus dešimtmečius dirba iš esmės tą patį, jau praėjo. Švietimas privalės atliepti šią tendenciją. Užuot tiesiog gėrę į save informaciją, vaikai turi susikurti mechanizmus, kaip patenkinti savo natūralų smalsumą, ir visų pirma mokytis spręsti problemas. „Štai, ką jūs turite atsiminti“ privalės pavirsti „Štai problema, kurią turime išspręsti.

Kaip pasikeis mokytojų darbas?

Šiuolaikiniai mokiniai – tai pirmoji karta, gimusi ir augusi kartu su internetu. Galima drąsiai teigti, kad dėl to švietimo sistema yra nepažintuose vandenyse. Vaikai ir mokytojai juk susiformavo kiek skirtingose realybėse, tad nenuostabu, kad jiems suprasti vieniems kitus yra kaip niekada sunku. Jų santykis neišvengiamai turės pasikeisti. Iš ant scenos stovinčių išminčių, mokytojai privalės virsti savotiškais gidais, padedančiais vaikams susiorientuoti informacijos jūroje, tuo pačiu ir besimokančiais kartu. Jeigu rutininius darbus iš tiesų perims kompiuteriai ir mašinos, žmonėms liks užduotys, reikalaujančios kūrybingumo, intuicijos, bendradarbiavimo. Šias savybes mokykla ir turės lavinti. Tam ji turės transformuoti ne tik mokymo būdą, bet ir savo socialinį modelį, fizinę aplinką. Žmonės geriausiai bendradarbiauja mažose grupelėse, tad po keliasdešimt vaikų renkančios klasės turės išnykti ir bus pakeistos komandomis, kurių nariai gali užmegzti kokybišką santykį. Pati fizinė klasė praras aktualumą. Išmanusis telefonas, planšetė ar kompiuteris juk gali būti naudojami absoliučiai bet kur, tad mūsų mokymosi aplinka daug labiau koncentruosis į patogumą bei vaikų įtraukimą.