Gyvenimo būdas

Kaip memai padeda mums pajusti gyvenimo džiaugsmą

2019 rugsėjo 9

Jeigu reikėtų įvardinti plačiausiai po pasaulį paplitusią šiuolaikinę folkloro formą, tai beveik neabejotinai būtų memai. Taip, tie paprasti, dažnai pabrėžtinai primityvūs vaizdai su šiek tiek teksto, kuriuos slapta (ar nebūtinai) žiūrinėjate darbe ir siuntinėjate savo draugams. O kodėl ne? Juk folkloras ir yra tai, ką mes kuriame visi kolektyviai, nelabai kvaršindami galvos nei dėl autorystės, nei dėl rimtumo, nei dėl kokybės, o po to leidžiame pačiai bendruomenei ir laiko tėkmei nuspręsti, kas verta dėmesio. Tačiau, pasirodo, jog memai yra gerokai daugiau nei vien tik galimybė neįpareigojančiai pasijuokti. Jie gali kuo puikiausiai suveikti kaip būdas komunikuoti tam tikras (nebūtinai paprastas) idėjas, o taip pat turi netgi savotišką terapinį efektą. Kokios šio fenomeno priežastys, ir kaip iš memų gauti kuo daugiau?

1.1-2

Bandyti kažkaip paaiškinti, kodėl vienas ar kitas dalykas yra populiarus, regis, yra savižudiškas veiksmas. Čia kaip su bandymu paaiškinti, kodėl kažkas yra juokinga – jau vien pats analizės faktas gali viską sugadinti. Tačiau pati „memo“ termino istorija yra labai įdomi ir netradicinė. Iš tikrųjų jis pirmą kartą pasirodė dar 1976 m. labai žinomo biologo, evoliucijos tyrinėtojo Richard’o Dawkins’o knygoje „The Selfish Gene“. Joje mokslininkas į priekį iškelia geno idėją. Anot jo, evoliucijoje viskas prasideda būtent nuo genų. Jų replikacija ir sklidimas yra evoliucijos varomoji jėga. „Memas“ – tai idėjos, kurios veikia panašiu principu kaip ir genai. Jos turi kažką užkrečiamo ir sklinda neįtikėtinu greičiu. R. Dawkins’as omenyje visų pirma turėjo tokius dalykus, kaip melodijos, įvaizdžiai, priežodžiai ir t.t. Internetinių memų atsiradimo jis, ko gero, nenumatė, bet ši šiuolaikinio folkloro rūšis tiesiog tobulai atitinka idėjos aprašymą.

2.1-2

Pirmuosius porą savo egzistavimo dešimtmečių „memo“ terminas iš tikrųjų ir buvo naudojamas tik biologų, psichoanalitikų ir kitų mokslininkų, o plačiojoje visuomenėje daugiau populiarumo susilaukė tik dešimtojo dešimtmečio antroje pusėje, kai internetas pagaliau tapo prieinamu daugeliui. Kažkuria prasme, memo kaip išraiškos priemonės atsiradimą lėmė pačios technologinės aplinkybės. Ankstyvasis interneto ryšys buvo paprasčiausiai per lėtas, kad būtų galima greitai bei patogiai dalintis kažkuo daugiau nei vaizdiniais failais. Ir prasidėjo viskas, savaime suprantama, nuo kačių. Būtent „LOLcat“ fenomenas, visų pirma atsiradęs garsiajame forume 4chan, galėtų būti vadinamas savotiškas proto-memais, mat čia gimė dažniausiai žanre naudojamas formatas – paveikslėlis su ryškiu baltu užrašu viršuje ir apačioje. Pirmasis veikia kaip „set up’as“, o antrasisis kaip „punch-line’as“. Tokia struktūra tebenaudojama iki šiol. Skirtumas tik tas, kad gerokai išsiplėtė tiek temų, tiek personažų spektras.

3.1-2

Dar vienas memų išskirtinumas – juose labai dažnai naudojamas juodas bei absurdo humoras, pilnas ironijos ir sarkazmo. Labai dažnai juose savotišką prieglobstį suranda kenčiantieji nuo vienatvės ar depresijos. Pats išraiškos žanras leidžia labai paprasta, lengvai prieinama forma išreikšti labai sudėtingus jausmus. Tuo pačiu žmonės pastebi, jog pamačius memą, vaizduojantį tai, ką išgyveni ir tu pats, akimirksniu atsiranda jausmas, kad tu nesi toks vienas ir izoliuotas. Skausmingos patirtys šiek tiek palengvėja supratus, kad jas patiria ir daugiau žmonių. Pavyzdžiui, Facebook grupė „Anxiety & Depression Memes“ kaip tik išreiškia tokį požiūrį, savo aprašyme teigdama, kad „kai juokiesi iš savo skausmo, tampa lengviau tvarkytis su užknisančiais jausmais ir panašiai“. Ir nereikia manyti, kad tokius memus kuriantieji tiesiog vaikosi dėmesio. Kaip sako panašaus pobūdžio Instagram profilio „My Therapist Says“ kūrėja, memai ne populiarina buvimą liūdnu, o normalizuoja patį kalbėjimą šiomis temomis.

4.1-2

Su teiginiu, jog memai gali turėti tikrai pastebimą terapinį efektą, sutinka ir psichologų–psichoterapeutų bendruomenė. Anot jų, vienatvė, liūdesys ar depresija – tai ypač sudėtingos temos, kuriomis atvirai ir be užuolankų kalbėti yra tikrai sudėtinga. Tuo tarpu toks žaismingas, tarsi neįpareigojantis komunikacijos būdas gali tapti ta prieiga, kurios ir reikia. Ironija, absurdas ir juodas humoras leidžia verbalizuoti dalykus, kurie emocijų pavidalu sąmonėje sukasi jau labai ilgai. Visgi psichologai tuo pačiu ragina į taip susikurtą „pagerėjimo“ jausmą žiūrėti pakankamai kritiškai. Tos geros emocijos,  kurias patiriame juokdamiesi iš savo skausmo, toli gražu nesprendžia pačios problemos. Jos tiesiog palengviną tvarkymąsi su ja. Kitaip tariant, atsiranda pavojus pasitenkinti tiesiog juoku, neieškant realių sprendimų. Visgi žmonėms, kurie realiai ieško išeičių, memai potencialiai labai naudingi, jeigu tampa sveika distrakcija ar dingstimi su kažkuo pradėti pokalbį. Kaip pastebi psichologai, nuolatinis sąmoningas savo sunkios emocinės būsenos kontempliavimas yra tiesiog nepakeliamas, todėl toks prasiblaškymas netgi sveikintinas.

5.1-2

Taigi akivaizdu, jog memai nuo tų pirmųjų LOLcats nuėjo labai ilgą kelią. Jie apeliuoja į labai fundamentalius žmogiškus dalykus: nepritapimo ir pasimetimo jausmus, nusivylimą, kompleksus, svajones. O taip pat ir patį paprasčiausią norą tiesiog kvailai pasijuokti. Ar memai taps kanalu, skirtu išimtinai melancholiškiems ir ironiškiems? Žinoma, kad ne. Paprasčiausiai, kaip ir bet kokia kita raiškos forma, jie besivystydami tampa vis įvairesni, taikantys į skirtingas auditorijas nišas. Šį procesą dabar ir stebime. Tai ženklas, jog interneto kultūra iš esmės jau tapo svarbiausia medija mūsų visuomenėje. Jeigu mes visiškai nenustembame išgirdę, kaip kažkam sunkiu metu padėjo koks nors filmas, muzikos kūrinys ar knyga, kodėl turėtume stebėtis, kai tas pats sakoma apie memus? Pasaulyje yra daugybė vienišų, liūdnų žmonių. Jeigu naudodamiesi Reddit’u ar 4chan’u jie atranda savo vietą ir pasijaučia geriau, tai vienareikšmiškai yra pozityvu.