Inovacijos

Kur jūs, mieli ateiviai iš kosmoso?

2019 rugpjūčio 28

Štai jums šiek tiek skaičių, kuriuos protu suvokti retam pavyksta. Matomos Visatos dydis nuo vieno krašto iki kito siekia apie 90 mlrd. šviesmečių. Joje yra mažiausiai (!) 100 mlrd. galaktikų, kurių kiekvienoje yra nuo 100 mlrd. iki 1000 mlrd. žvaigždžių. Ir dauguma iš jų turi savo planetų sistemas. Taigi galima gana pagrįstai teigti, kad Visatoje turėtų būti pilna gyvybės. Ši prielaida tampa dar įtikinamesne daugiau perskaičius apie egzoplanetų atradimus – kiekvienas metais juk sulaukiame naujienų apie tai, kad astronomai aptiko planetą, kuri savo sąlygomis potencialiai labai primena mūsų Žemę. Ir vis dėlto. Kiek mes besidairytumėme, jokių ateivių mes vis tiek nesugebame surasti. Kodėl? Nejaugi šioje begalinėje Visatoje Žemė iš tikrųjų yra unikali? O galbūt – ir tai skamba gal net liūdniau – protingi kitų planetų gyventojai tiesiog nenori, kad mes juos surastumėme?

_-42

Ko reikia, kad planetoje atsirastų gyvybė? Klausimas daug klastingesnis, nei gali pasirodyti iš pradžių. Nes… O kas yra gyvybė? Labai gali būti, kad tai, ką mes vadiname šiuo žodžiu, tėra tik dalis viso paveikslo. Mokslinės fantastikos autoriai ne veltui daugybę metų narsto šią problemą. Pavyzdžiui, savo žinomiausioje knygoje „Soliaris“ Stanislovas Lemas kaip tik ir bando parodyti protingą būtybę, kuri būtų už mūsų suvokimo ribų. Tačiau šįkart padėkime tokias idėjas šiek tiek į šoną ir apsiribokime tradicinėmis biologinėmis formomis, kurias mes instinktyviai pavadintume „gyvybe“. Mokslininkai dėl jos atsiradimo recepto sutaria gana vieningai. Viskas prasideda nuo skysto vandens. Gyvybei taip pat reikia energijos, kuri skatintų metabolinius procesus. Kitaip tariant, pakankamai arti esančios žvaigždės. Tuo pačiu būtina ir atmosfera, kuri neleistų energijai akimirksnių išsisklaidyti, o taip pat saugotų planetą nuo kosminės radiacijos. Galų gale, gyvybei reikia ir maistingųjų medžiagų, o tam būtina vulkaninė veikla bei orų sistema t.y. vėjai, ciklonai, anticiklonai ir t.t.

_2-62

Gerai, tačiau ar tie anksčiau išvardinti bruožai mūsų Galaktikoje yra dažni? Kol kas mes čia galime suformuluoti nebent edukuotą spėjimą, o ne konkretų ir aiškų atsakymą, bet, sprendžiant iš to, ką mes žinome, gyvybė tikrai neturėtų būti kažkas unikalaus. Žymusis atrofizkas Neil deGrasse Tyson yra davęs labai iškalbingą pavyzdį. Žemės (o sykių ir Mūsų) sudėtyje dominuoja keturi elementai: vandenilis, deguonis, anglis ir azotas. Šie keturi elementai dominuoja ir visoje Visatoje. Kitaip tariant, mes pagaminti iš pačių populiariausių elementų. Logiška būtų daryti išvadą, kad gyvybės istorija Visatoje atsikartojo daugybę kartų. Tai yra pabandęs paskaičiuoti kitas astrofizikas Frank Drake. Jis išvedė formulę, į kurią įtraukė gyvybei būtinus kintamuosius: galaktikoje esantį žvaigždžių kiekį, jų dalį su planetų sistemomis, jų dalį su teorine galimybe palaikyti gyvybę ir t.t. Paskutiniai tokie teoriniai skaičiavimai, kurie, beje, atliekami į formulę įrašant labai santūrias ir atsargias prognozes, rodo, jog vien mūsų galaktikoje šiuo metu galėtų būti apie 4,590 civilizacijų. Sutikite, visai nemažai.

_3-63

Tiesa, kalba čia eina tik apie potencialiai dabar egzistuojančias civilizacijas. O kur dar visos tos, kurios spėjo sužlugti. Arba tos planetos, kuriose yra gyvybė (gal net labai gausi), bet nėra civilizacijos. Kaip bežiūrėsi, mūsų galaktikoje gyvybės turėtų būti pilna. Tačiau, kur ji tuomet yra? Šis nesusipratimas vadinamas Fermi paradoksu. Ir niekas dar neturi jam atsakymo. Tik kelias idėjas. Visų pirma, mes vis dar iki galo nesuprantame, kaip būtent atsiranda gyvybė. Taip, jos sudėtinės dalys gana aiškios, bet pats procesas išlieka paslaptingu. Galbūt Žemės istorija yra labiau išimtis, o ne taisyklė.  Egzistuoja ir tikimybė, kad pati Visata tinkama gyvybei tapo palyginti neseniai, o Žemė yra viena pirmųjų planetų su gyvybe, ir kitos jai tinkamos dar tik mus vejasi. Esama ir kiek pesimistiškesnės galimybės. Galbūt civilizacija turi savo galiojimo laiką, t.y., kitose planetose ji atsirado daug kartų, bet pasiekusi tam tikrą vystymosi etapą tiesiog susinaikindavo. Tačiau, ko gero, pati liūdniausia perspektyva būtų ta, kad iš tikrųjų esama vieninteliai, o Žemė viso labo yra kosminių sutapimų grandinės rezultatas.

_4-58

Nepaisant visų liūdnų galimybių, mes vis tiek stengiamės susirasti draugų. Kartu su keliais zondais mes netgi išsiuntėme žinutes ateiviams, o SETI stotis nuolat klausosi ar Žemės nepasiekė jokia žinutė. Kol kas nieko nesulaukėme. Ar bent jau mums taip atrodo. Ko gero, stipriausia kandidatūra yra vadinamasis „Wow! signalas“, užfiksuotas 1977 m. Tuomet astronomui Jerry R. Ehman pavyko užfiksuoti anomališkai stiprų 72 sekundžių signalą, atsklidusį iš Šaulio žvaigždyno. Nieko panašaus po to žmonėms dar nepavyko užfiksuoti. Tačiau galbūt tai kaip tik netgi į naudą. Vadinamoji Tamsiojo miško teorija teigia, jog mes kaip tik visai nenorime būti surasti, mat tai turėtų labai liūdnų pasekmių. Ją išpopuliarino Kinijos mokslinės fantastikos rašytojas Liu Cixin savo to paties pavadinimo knygoje. Idėja teigia, jog Visata – tarsi tamsus miškas, kuriame, lyg žvėrys, slepiasi skirtingos civilizacijos. Jos stengiasi neišsiduoti, mat nenori būti sumedžiotos, o išgirdusios kitą stengiasi smogti pirmos ir taip išvengti tragiškos lemties. Ši grėsmingai skambanti teorija iš esmės paaiškintų Fermi paradoksą ir atsakytų į klausimą, kodėl mes niekaip negalime susirasti draugų.

_5-55

Jau minėtas Neil deGrasse Tyson yra davęs ir dar vieną pavyzdį. Įsivaizduokite, kad einate miško kelio ir pamatote drėgname dirvožemyje besirausiantį slieką. Ar jūs sustosite tam, kad pabandytumėte su juo užmegzti pokalbį? Vargu. Savo ruožtu, pačiam sliekui, ko gero, irgi nekils mintis, kad štai pro jį ką tik praėjo kažkokia protinga gyvybė. Ar negalėtų būti taip, kad mes iš tikrųjų jau aptikome protingas būtybes, bet tiesiog nesugebame jų atpažinti, o joms mes paprasčiausiai nesame įdomūs? Tokia idėja iš esmės paaiškintų, kodėl iki šiol dar niekas neatsiliepė į mūsų kvietimą būti draugais. Tuo tarpu, jeigu kitos nežemiškos civilizacijos yra panašaus išsivystymo lygio kaip ir mes, kontakto gali laukti labai ilgai. Arba tikėtis, kad mums netyčia pasiseks surasti vieni kitus. Ko gero, realistiškiausia galimybė greitu metu aptikti nežemišką gyvybę laukia Jupiterio palydovų Europos bei Encelado polediniuose vandenynuose arba aplink Saturną skriejančiame Titane – vieninteliame Saulės sistemos mėnulyje su atmosfera. Tiesa, vargu ar šiuose kūnuose pavyks rasti kažką daugiau už mikroorganizmus. Iki to laiko turėsime laukti antrojo „Wow! signalo“, o jį pagavę, kuo greičiau reaguoti.