Gyvenimo būdas

Kodėl realybė yra toks keblus dalykas?

2019 rugsėjo 25

Kas yra tikra? Atrodytų, labai kvailas klausimas. Tikra yra tai, apie ką galima surinkti empirinių duomenų. Kitaip tariant, stebėti, klausyti, ragauti, čiupinėti, matuoti ir t.t. Paprasta, ar ne? Tik iki tol, kol nepradedi šio požiūrio testuoti šiek tiek atidžiau. Jau vien patys mūsų pojūčiai yra gerokai mažiau patikimi nei mes norėtumėme manyti. Ką jau kalbėti apie mūsų smegenų gebėjimą interpretuoti pojūčiais surinktą informaciją. Labai dažnai du žmonės tuos pačius įvykius atsimins visiškai skirtingai, o konfliktinėje situacijoje abu jausis absoliučiai teisūs. O net ir vienas žmogus ne visada sutars  su savimi. Taigi, kaip veikia tas mūsų realybės suvokimas?

Garsusis prancūzų filosofas René Descartes yra užrašęs garsiąją mintį: „Mąstau, vadinasi, esu“. Ši frazė ir paprasta, ir komplikuota tuo pačiu metu. Ji iš esmės sako, kad žmogus gali būti tikras tik dėl to, kad pats egzistuoja (nes tik savo buvimą patiria tiesiogiai), o štai visa kita gali būti ir iliuzija. Tai kažkuo primena visiems žinomą galvosūkį: jeigu miške nukrenta medis, bet jo niekas negirdėjo, ar iš viso būta kokio nors garso? Suprask, ar galima teigti, kad kažkas egzistuoja, jeigu to daikto paprasčiausiai niekas nepatiria? Žinoma, uždavinėdami tokius klausimus, ko gero, tik suerzinsite savo draugus. Mes juk gyvename pasaulyje, kuris remiasi idėja, jog egzistuoja objektyvi tikrovė, kuri gali būti pamatuojama ir įrodoma. Žinoma, kad tas krentantis medis skleidžia garsą. Koks dar čia gali būti klausimas? Vis dėlto, nors ir galime būti beveik tikri, kad pasaulis iš tiesų realus, to paties negalime teigti apie savo gebėjimus jį objektyviai vertinti. Pasirodo, mūsų realybės suvokimas yra mažų mažiausiai komplikuotas reiškinys.

Informaciją apie supantį pasaulį apdoroja ir reakcijas į jas kuria mūsų smegenys. Mes gal net ne visada suvokiame, koks galingas yra šis nei pusantro kilogramo nesveriantis biologinis kompiuteris, kuriame veikia apie 86 milijardai neuronų. Jeigu kompiuteris pabandytų simuliuoti jų veiklą, jis paprasčiausiai neatlaikytų tokios apkrovos. Patys galingiausi žmonijos turimi superkompiuteriai tesugeba simuliuoti apie 1 proc. smegenų veiklos, o ir tada – tik ribotą laiką. Problema yra ta, kad mūsų smegenys pasižymi neįtikėtinu gebėjimu vienu metu daryti kelis dalykus.  Tuo tikslu jos net ir padalintos į du pusrutulius, atliekančius savas funkcijas ir, galima sakyti, netgi turinčius savo asmenybes. Tam, kad žmogus tinkamai funkcionuotų, šie du pusrutuliai privalo nuolat komunikuoti tarpusavyje ir keistis informacija.

Kuo skiriasi šios dvi smegenys? Gana gajus mitas, jog jos gana skirtingos. Neva dešinysis pusrutulis yra labiau atsakingas už emocijas ir kūniškus procesus, o štai kairysis pasižymi racionalumu ir metodiškumu. Iš tikrųjų taip nėra. Du pusrutuliai šiek tiek skiriasi, bet turi gerokai daugiau panašumų. Abu jie sugeba kuo puikiausiai formuluoti mintis, jausmus, norus bei atgaminti prisiminimus. Geriausias to įrodymas – neurochirurgijoje atliekamos smegenų išpjovimo operacijos. Sergant sunkiomis epilepsijos formomis, kelių mėnesių kūdikiams kartais pašalinamas vienas iš jų. Labai dažnai toks vaikas užauga mažai kuo besiskiriantis nuo kitų. Koks tada skirtumas? Grubiai tariant, kairysis pusrutulis kontroliuoja dešinę kūno pusę, o dešinysis – kairę. Bendraudamos tarpusavyje jos tarsi sujungia viena kitos sukauptą informaciją ir taip pateikia aplinkinio pasaulio vaizdą.  Tačiau, kaip ir bet koks kitas, toks bendravimas nėra iki galo patikimas.

Du smegenų pusrutulius jungia zona, vadinama „corpus callasum“. Kartais, dėl genetinių arba medicininių priežasčių, ji būna pažeista. Analizuodami tokius žmones, mokslininkai pastebėjo, jog pasaulį jie patiria gerokai kitaip nei daugelis. Du pusrutuliai specializuojasi kiek kitokiose srityse. Pavyzdžiui, muzikos suvokimo centras paprastai būna dešiniajame, o kalbos – kairiajame. Tai reiškia, kad jeigu toks žmogus tuo pačiu metu per dvi ausines klausytųsi dviejų skirtingų dainų, jis sugebėtų kuo puikiausiai atkartoti vienos iš jų žodžius ir kitos melodiją, bet ne atvirkščiai. Šis eksperimentas puikiai pademonstruoja, koks komplikuotas procesas visgi yra, regis, toks paprastas užsiėmimas, kaip muzikos klausymasis. Dainą mes pilnavertiškai „patiriame“ tik tada, jeigu tinkamai funkcionuoja mūsų „corpus callasum“.

Šis efektas gali pasireikšti ir dar įdomiau. Įsivaizduokite, kad žmogui su sutrikusiu „corpus callasum“ parodomas žodis „paplūdimys“. Vėliau jis paprašomas pasirinkti paveikslėlį, geriausiai reprezentuojantį „vasarą“. Beveik garantuota, kad jis pasirinks būtent paplūdimio paveikslėlį. Tačiau vėliau paklaustas, kodėl pasirinko būtent jį, o ne vaizduojantį ledus, baseiną ar akinius nuo saulės, jis pradės kurti istoriją. Pavyzdžiui, kad ryte matė reklamą su paplūdimio vaizdu. Tai net nebus tyčinis melas! Paprasčiausiai vizualinę informaciją mes priimame dešiniuoju pusrutuliu, o žodinę – kairiuoju. Nebendraudami vienas su kitu, jie nesugeba paaiškinti kai kurių savo pasirinkimų ryšio, todėl kairysis ima kurti racionalizaciją. Psichoanalitikai pastebi, kad panašus mechanizmas vyksta ir „sveikų“ žmonių galvose. Mes toli gražu ne visada priimame sprendimus apgalvotai ir racionaliai. Labai dažnai mes kažką padarome vadovaudamiesi emocijomis, o vėliau tik racionalizuojame savo veiksmus. Tad visada verta paklausti, kiek mūsų motyvai yra „realūs“, o kiek „pritempti“.