Gyvenimo būdas

Kodėl Holivudo aktoriai nesensta? Technologijos!

2019 gruodžio 2

Holivudo aktoriai dažnai atrodo esantys tobuliausios išvaizdos žmonės Žemėje. Gal ir nieko keisto. Juk būtent taip jie ir išgarsėja – nurungdami kitus neformaliuose grožio ir charizmos konkursuose. Vis dėlto, kartais situacija gali pasirodyti šiek tiek nesąžininga. Kaip čia taip yra, kad Tom’ui Cruise’ui jau tuoj šešiasdešimt (taip, šiuo metu jam 57–eri), o jis vis tiek atrodo daug geriau nei dauguma trisdešimtmečių? Na taip, toks jau jo darbas – rūpintis savo kūnu. Šioje srityje jis ne tik išleidžia šimtus tūkstančių, bet dar ir turi visą būrį pagalbininkų. Tačiau ir tai situaciją paaiškina tik iš dalies. Apie kitą pusę nelabai kas kalba. Tai skaitmeninis de–amžinimas. Taip, labai gali būti, kad jūsų pamėgtų žvaigždžių jaunystė, matoma filmuose ir nuotraukose tėra technologijų kuriama iliuzija. Dar daugiau. Panašios technologijos vis dažniau aktorius ne tik jaunina, bet netgi prikelia iš numirusiųjų.

Amžius – sena kino problema

Kinas, priešingai nei literatūra, yra vizuali medija. Tai didžiausias jos išskirtinumas, bet tuo pačiu ir šioks toks apribojimas.  Nes o ką režisieriui daryti, jeigu nori papasakoti ilgą istoriją, kurios veiksmas apima kelis dešimtmečius? Tradiciškai šią problemą būdavo galima spręsti dviem būdais: paprasčiausiai tam pačiam vaidmeniui naudojant kelis skirtingo amžiaus aktorius, arba pasitelkiant grimuotojų išmonę (metodas, gerai tinkantis sendinimui, bet ribotai gelbstintis jauninant). Viskas pradėjo sparčiai keistis tobulėjant kompiuteriais generuojamiems specialiesiems efektams. Iš pradžių jie naudoti tik įvairioms aplinkos detalėms sukurti ar pagražinti, bet praėjusio dešimtmečio viduryje taip pradėti jauninti aktoriai. Vienas ankstyvųjų pavyzdžių – 2006 m. filmas „X–Men: The Last Stand“, kuriame vienai scenai atjauninti Patrick’as Stewart’as ir Ian’as McKellen’as. Po poros metų technologija išbandyta ir su Brad’u Pitt’u, kuris atjaunintas daugybės apdovanojimų susilaukusiame The Curious Case of Benjamin Button. Pastarasis buvo puikus įrodymas, kokį puikų efektą jau galima išgauti, pasitelkus technologijas.

Praktika įsibėgėja

Gana ilgai retai naudota praktika pastaraisiais metais imta naudoti vis dažniau ir dažniau. Viena vertus, de–amžinimo sprendimai šiandien jau gerokai tobulesni ir pigesni. Antra vertus, pačioms studijoms tai suteikia daugiau patogumo ir galimybių efektyviau išnaudoti turimas žvaigždes. Juk visi puikiai suprantame, jog kai kurie filmai taip mylimi yra būtent todėl, kad juose vaidina vienas ar kitas aktorius. Pavyzdžiui, Terminatoriaus franšizė visų pirma siejama su Arnold’u Schwarzeneger’iu. Ar verta stebėtis, kad de–amžinimo technologijas jis jau spėjo išbandyti net kelis kartus. Tiesą sakant, paskutiniuosiuose dviejuose serijos filmuose septyniasdešimtmetis aktorius sugebėjo sugrįžti ir į savo viduramžį ir jaunystę. Filme Ant–Man antrą jaunystę išgyveno Michael Douglas. Samuel L. Jackson’as tą patį padarė vaidindamas Captain Marvel. Ir de–amžinimas jau naudojamas toli gražu nebe vien pramoginiuose filmuose. Šiemet garsusis Martin’as Scorsese šią technologiją panaudojo savo epe The Irishman, kuriame atjaunėjo tokie prie aštuoniasdešimtmečio artėjantys aktoriai, kaip Al Pacino, Robert de Niro ir Joe Pesci.

Uncanny Valley efektas

Visgi de–amžinimas daugybei žmonių kelia vis daugiau nepasitenkinimo. Pradėkime nuo to, kad šių technologijų pritaikymą mes labai akivaizdžiai pastebime ir dažniausiai mus tai gana smarkiai blaško. Šis fenomenas netgi turi ir specialų pavadinimą – Uncanny Valey efektas. Jį stipriau ar silpniau patiria kiekvienas žmogus, stebėdamas „netikrą“, „simuliuotą“ veidą. Tarkim, kalbančią robotę Sophia, arba filmo personažą, sukurtą ar padailintą kompiuterinėmis programomis. Paprastai pastaruosius mes atpažįstame tiesiog akimirksniu ir net negalime paaiškinti, kas mums taip kliudo. Atvaizdas tiesiog erzina savo netikrumu. Neuromokslininkus šis fenomenas masina jau nuo aštuntojo dešimtmečio, kai buvo pirmą kartą pastebėtas. Tyrimais jau netgi atsekta jo mechanika. Žmonės yra labai neblogi „veidų skaitytojai“. Mes to net nepastebime, bet didelė mūsų bendravimo dalis susideda būtent iš veido išraiškų skaitymo. Kompiuteriu generuoti veidai smegenyse tiesiog nepraeina mūsų atrankos kriterijų. Mes suprantame, kad tai veidas, bet nepriimame jo kaip tokio, taip savo galvoje pagimdydami savotišką vidinį konfliktą.

Kas tuomet yra vaidyba?

Kodėl minėtieji tyrimai yra svarbūs? Visų pirma dėl to, kad jie padės specialiųjų efektų kūrėjams kurti dar tobulesnes iliuzijas ir pagaliau atsikratyti Uncanny Valley problemos. O tai reikštų, kad atjauninti aktoriai taps dar dažnesniu reiškiniu. Vaidmeniui reikia jauno veido? Kam ieškoti kažkokio nežinomo aktoriaus, kurio vardas tikrai nepritrauks žmonių į kino sales, jeigu galima pasamdyti ir atjauninti visų mylimą penkiasdešimtmetį? Visgi tai verčia paklausti: ar taip neiškreipiama pati aktorystės esmė? Kur tokiais atvejais baigiasi aktoriaus ir prasideda specialiųjų efektų kūrėjų nuopelnai? Šiemet kinuose (nesėkmingai) pasirodė filmas Gemini Man, kuriame Will’as Smith’as vaidino DU save. Vieną, atrodantį kaip jis pats, ir kitą, gerokai atjaunintą savo versiją. Bėda ta, kad labai dažnai ekrane matomas vyras yra net ne atjaunintas pats Will’as Smith’as, o dubleris su „užklijuotu“ žvaigždės veidu. Ar tuomet galima sakyti, kad jis iš tikrųjų „atliko du vaidmenis“? Įdomus ir atvejis filme Blade Runner 2049. Čia originaliajame filme vaidinusi Sean Young tiesiog „paskolino“ savo veidą kitai aktorei. Ji pati prieš kameras visiškai nesifilmavo.

De–amžinimas dar ne riba?

Skaitmeninis aktorių jauninimas dar būtų tik pusė bėdos. Holivudas suteikia vis daugiau pagrindo nerimauti, jog aktoriai greitai nebeturės galimybės nuo vaidybos pailsėti net ir numirę. Skamba makabriškai, bet tai tiesa. Jeigu tik studija turi teises į aktoriaus atvaizdą, jos sustabdyti nelabai kas gali. Mes netgi turime ir pavyzdžių, kaip tai veikia. Prieš trejus metus  Rogue One: A Star Wars Story „vaidino“ prieš 25 metus numiręs Peter’is Cushing’as (reakcijos, nepaisant visų išleistų pinigų, nebuvo pačios palankiausios). Tai buvo vienas pirmųjų atvejų, kai jau miręs aktorius atliko pakankamai reikšmingą vaidmenį. Tačiau epizodinių velionių vaidmenų pasitaikę ir daugiau. Ekrane yra prisikėlę Marlon’as Brando, Audrey Hepburn, Philip Seymour Hoffman’as ir dar būrelis kitų. Kitąmet turėtų pasirodyti ir ambicingiausias tokio pobūdžio „projektas“. Filme Finding Jack „vaidins“ garsusis James’as Dean’as, žuvęs dar 1955 m. Ar Holivudas pritrūko aktorių? Vargu. Tačiau tokie metodai suveikia tiesiog tobulai. Žinia, kad filme pasirodys seniai mirusi žvaigždė pritraukia smalsuolius. Taigi, ar de-amžinimo ir prikėlimo iš numirusiųjų praktika tęsis? Viskas priklausys nuo jūsų balsavimo kino bilietais.