Dirbtinis intelektas – tema, kuria žmonės diskutuoja vis aktyviau ir aršiau. Čia netgi turime du kraštutinumus. Viena pusė į Dirbtinį intelektą žiūri ypatingai optimistiškai ir neabejoja, kad žmoniją jis atves į tikrą Aukso amžių. Kita pusė Dirbtinio intelekto bijo ir yra įsitikinusi, kad tai bus paskutinis dalykas, kurį sukurs žmonės. Kaip bus iš tikrųjų, kol kas galime tik spekuliuoti. Tačiau aišku tiek, kad žmogui prilygstantis Dirbtinis intelektas dar tebėra pakankamai tolima perspektyva. Kompiuteriai mums gali atrodyti esą neįtikėtinai protingos mašinos, jau dabar konkuruojančios su žmonėmis. Tai tik dalis tiesos. Taip, jie tarsi pasižymi daug geresne atmintimi ar skaičiavimo sugebėjimais. Tačiau, kai kalba užeina apie dalyką, kuris MUS daro MUMIS – abstraktų mąstymą, paaiškėja, kad kompiuteriams iki mūsų dar labai toli.
Ką gali smegenys, bet negali būti kompiuteris: svarbiausias skirtumas
Tai, ką mes kartais suvokiame, kaip žmogiškuosius minusus, iš tikrųjų daro mus išskirtiniais. Kompiuteriai gali mums atrodyti be galo protingi ir tikslūs, bet šis įspūdis šiek tiek klaidinantis. Daug svarbiau tai, kad jie tuo pačiu ir labai riboti. Kompiuteris, pakartotinai susidūręs su ta pačia problema, praktiškai kiekvieną kartą ją spręs taip pat. Kai kalbame apie mechaniškas, pasikartojančias užduotis, tai labai naudingas sugebėjimas. Žmogaus smegenų veiklą tuo tarpu veikia daugybė faktorių: emocijos, nuovargio lygis, hormonų ciklai, kūno būklė, aplinkos temperatūra ar netgi šviesos lygis. Skamba lyg tai būtų minusas? Nebūtinai. Ši „silpnybė“ iš tikrųjų mums suteikia beprecedentę galimybę į tą pačią problemą kiekvieną sykį pasižiūrėti šiek tiek kitaip. Pabandykite apie tai galvoti maždaug taip. Kaip jūsų požiūrį į užduotį paveiktų toks faktorius, kaip vienas po kito išgerti trys puodeliai kavos? Kompiuterių pasaulyje kofeino atitikmens nėra, tad šiandien jie negali būti nei produktyvesni, nei kūrybingesni, nei gudresni nei vakar. Į problemą jie nepažiūrės „naujai“, „šviežiomis akimis“.
Jeigu žmogaus smegenys būtų kompiuteris
Retai apie tai pagalvojame, bet kiekvienas iš mūsų savo kaukolėje nuolat su savimi nešiojasi reto galingumo kompiuterį. Smegenų komputacines bei atminties galimybes netgi šiek tiek per sunku suvokti. Tačiau tai padaryti gali padėti keli paprasti palyginimai su tais kompiuteriais, kuriais mes naudojamės kiekvieną dieną.
Smegenų atminties savybės
Visų pirma, atminties talpa. Dažnas šiuolaikinis kompiuteris jos turi apie 1TB. Tarsi ir pakankamai daug, ypač turint omenyje, kad mes patys ne visada atsimename ir savo pačių telefono numerį. Galų gale, ir žmogaus atminties talpą tais pačiais terminais išreikšti yra gana sudėtinga. Tačiau įmanoma. Mūsų smegenys – tai vienas didelis neuronų tinklas. Jų mes turime apie 100-200 mlrd. Mūsų gebėjimą atsiminti ir protauti iš esmės nulemia neuronų tarpusavio ryšiai. Kuo jų daugiau – tuo aštresni esame. Vidutinio žmogaus smegenyse esama maždaug trilijono tokių ryšių. Juos galima konvertuoti į maždaug 1 petabaitą atminties. Kitaip tariant, tūkstantį terabaitų. Kompiuteriams dar yra kur pasitempti. Tiesa, būtina paminėti ir tai, kad mūsų žinios apie neuronus dar tebėra gana ribotos, tad ir pateiktas skaičius – gana konservatyvus ir atsargus. Labai gali būti, kad smegenys iš tikrųjų yra netgi galingesnės.
Smegenų informacijos apdorojimo savybės
Kodėl mums tada atrodo, kad kompiuteris visgi atsimena daugiau ir geriau? Dirbtinis intelektas vis dėlto jau lenkia mus savo informacijos apdorojimo greičiu. Tiesa, ir toks įvertinimas yra tik sąlyginis. Jeigu paklaustume, kuris efektyviau ieško informacijos savo „duomenų bazėje“, atsakymas priklausytų nuo to, apie kokią informaciją mes kalbame. Tarkime, kompiuteris daug lengviau atsimena bazinius faktus. Kartą išmokęs, kad Nepalo sostinė yra Katmandu, jis tai žinos visada. Tuo tarpu žmogaus protas daug „tąsesnis“. Mes reguliariai pamirštame ar primirštame informaciją, o tada ją vėl atsimename. Be to, kompiuteriui visa informacija yra lygiavertė. Žmogus savo prisiminimus prioretizuoja. Mes taip pat kuriame asociacijas. Pagalvoję apie vieną savo gimtadienį, automatiškai prisimename ir kitus. Taip efektyviai ir kūrybiškai to daryti dar negali joks Dirbtinis intelektas.
Smegenų energinis efektyvumas
Apie smegenų veiklą šiuo kampu kalbėti atrodo gana keista, bet šiuos dalykus mes iš tikrųjų galime pamatuoti. Tiesą sakant, mūsų nervų sistemos veikimas – tai nepertraukiama elektros impulsų grandinė. Net ir tos pačios kalorijos, kurias kartais taip neramiai skaičiuojame, iš tikrųjų tėra energija, maitinanti mūsų organų veiklą. Ir mūsų smegenys čia yra didžiausias vartotojas. Nors sveria vos iki 1,5 kg, jos sunaudoja apie 20 proc. visos kūno energijos. Tačiau net ir tai yra gerokai mažiau nei reikia kompiuteriui. Dažniausiai pastariesiems būtina 100 vatų srovė. Tuo tarpu smegenims pakanka vos 10 vatų. Palyginimui, didesnius reikalavimus turi net ir tipiška elektros lemputė. Taigi, mūsų smegenų kompiuteris, ne tik galingas, bet ir ekologiškas.
Klausimai, į kuriuos kompiuteris negali atsakyti
Taigi, žmogaus smegenys savo gebėjimais vis dar gana smarkiai lenkia kompiuterius. Tai labai akivaizdžiai pamatoma, jiems pateikus tam tikrus klausimus, reikalaujančius abstraktaus mąstymo gebėjimų. Štai sakinys: „Jonas atėjo į restoraną ir užsisakė kepsnį, o išeidamas paliko daug arbatpinigių“. Žmogus iš šio trumpo sakinio gali suprasti labai daug. Tarkime, kad Jonas buvo alkanas ir mėgsta valgyti mėsą, todėl ir suvalgė kepsnį. Mums akivaizdu ir tai, kad Jonui patiko kepsnys ir aptarnavimas. Kitaip jis nebūtų palikęs gausių arbatpinigių. Tuo tarpu kompiuteris, net negalėtų pats suprasti, kad Jonas iš viso kažką valgė, mat sakinyje tiesiogiai tai nėra minima. Tai, kas mums savaime suprantama Dirbtiniam intelektui kol kas dar yra sunkiai įveikiamas iššūkis. Dar daugiau. Išsivaizduokite tokią sakinio pradžią: „žmogus, naudodamas žabelius, malkas ir degtukus, sukuria…“ Jums turbūt akivaizdu, kad paskutinis žodis čia turėtų būti „ugnį“. Tačiau tik jums, o ne kompiuteriui. Jam tiesiog trūksta gebėjimų kurti tokias asociacijas. Ir nors vadinamosios „deep learning“ programos pamažu mokosi tai daryti, kelias iki „žmogiškumo“ čia dar labai ilgas.
Dirbtinis intelektas ir laisva valia
Kompiuteris vis dar neturi ir dar vieno labai svarbaus, sunkiai pamatuojamo bruožo – laisvos valios. Kodėl ji tokia svarbi? Dirbtinis intelektas negali daryti pasirinkimų, apie kuriuos informacijos nėra jo programoje. Jeigu kažkokia funkcija, veiksmas, reakcija nėra jame užprogramuota, to jis paprasčiausiai negalės padaryti. Kitaip tariant, tokios sistemos nesugeba to, kuo mes užsiimame nuo pat ankstyvosios vaikystės – spontaniškai kurti naujų dalykų. Mums tai yra įmanoma dėl to, kad instinktyviai suvokiame, jog kiekvienas mūsų veiksmas teoriškai galėti turėti begalybę atoveiksmių. Ir kartais kai kuriuos veiksmus atliekame ne todėl, kad siekiame kažkokio rezultato, o todėl, kad mums įdomu „kas bus toliau“. Galite tai vadinti žaidimu, galite tai vadinti kūryba, bet tai nekeičia fakto, kad Dirbtinis intelektas tokio elgesio atkartoti nesugeba. Jis puikiai veikia pagal algoritmus t.y. geba sukurti ir vykdyti veiksmų seką, kurios finiše – konkretus rezultatas. Tačiau ne daugiau. Bent jau kol kas.
