Šeima

Kiek ekrano laiko iš tikrųjų reikėtų suteikti vaikams?

2021-08-07

Diskusija apie tai, koks turėtų būti vaikų ir išmaniųjų technologijų santykis, prasidėjo ir netyla nuo pat tos akimirkos, kai tik šios ėmė populiarėti. Kada leisti savo atžalai pirmą kartą į rankas paimti planšetę ar telefoną, kiek laiko su jais praleisti, kada jiems patiems jį nupirkti – tai opūs klausimai, į kuriuos visi tėvai turi rasti atsakymus. Ir padaryti tai toli gražu nėra paprasta. Vieni šiuos įvykius stengiasi kaip įmanoma ilgiau atidėti, kiti laikosi požiūrio, kad prieš vėją vis tiek juk nepapūsi, o izoliuoti vaikų nuo ekranų ir jų pagundų neįmanoma. Visgi, požiūris, kad išmaniosios technologijos naikina mažųjų smegenis (ir kūnus) nėra iki galo teisingas. Realybėje yra gerokai daugiau niuansų. Kaip tuomet atsakyti į šį komplikuotą klausimą? Kiek ekrano laiko reikėtų suteikti vaikams? 

Ekranai ir vaikai – kokias ribas nustatyti

Apie tai, kiek (ir iš viso ar) vaikams leisti žiūrėti į ekranus, savo tvirtą nuomonę turi praktiškai visi tėvai. Ir dažniausiai pakankamai kategorišką. Tačiau realybė niekada nebūna tokia juodai balta. Žalingą ekranų poveikį labai dažnai pervertiname, o net ir patys vaikų raidos specialistai nėra linkę per daug katastrofizuoti situacijos. Visgi visi jie vieningai sutaria, kad tam tikros ribos yra būtinos. Ekranai – itin įtraukianti medija, o turinys nelygus turiniui. Kartais jis edukuojantis, o kartais tėra stimuliacija, prikaustanti dar tik besiformuojančio proto dėmesį. Vaikus iki maždaug dvejų metų reikėtų laikyti atokiai nuo ekranų. Tiems, kurių amžius nuo dvejų iki penkerių, reikėtų nesuteikti daugiau valandos. Tiesa, tokių rekomendacijų laikosi labai mažai tėvų. JAV atliktas tyrimas parodė, kad vaikai iki dvejų metų kasdien prie ekranų praleidžia vidutiniškai tris valandas. Trejų-penkerių metų mažyliai – pustrečios (tokio amžiaus vaikai jau kiek savarankiškesni, tad sugeba patys susirasti veiklos). Kitaip tariant, tėvai labai dažnai ekranus naudoja kaip auklėjimo pakaitalą. Taigi, nors specialistai ir skatina nedramatizuoti padėties, tuo pačiu jie ragina nepalikti savo atžalų ekrano globai. 

Ekranų žala vaikams

Deja, šiuolaikiniame pasaulyje labai dažnai būtent taip ir nutinka. Jau minėjome, kad pačių mažiausiųjų prie ekranų praleidžiamas laikas gerokai viršija rekomendacijas. Kuo vaikai vyresni, tuo didesni ir skaičiai. 8–12 metų vaikai ekranus pramogoms naudoja po maždaug 4,75 val. per parą. Paaugliai juose skęsta dar labiau – praleidžia beveik pusaštuntos valandos. Ir mes kalbame tik apie laisvalaikį – mokantis praleistas laikas čia neskaičiuotas. Tiesa, visa tai yra ikicovid‘inės eros statistika. Per pastaruosius metus šie skaičiai, ko gero, tik dar labiau išaugo. Nors griežtas išvadas mokslininkai daryti dar vengia (išmaniosios technologijos tiesiog dar yra per naujas reiškinys, kad būtų galima patikimai įvertinti jų įtaką asmenybės vystymuisi), duomenys pakankamai nedviprasmiškai sufleruoja, jog daugiau laiko prie ekranų praleidžiantys vaikai prasčiau atlieka kognityvines užduotis, yra impulsyvesni (prasčiau valdo emocijas), prasčiau miega. Tai veiksniai, į kuriuos tėvai turėtų būtinai atkreipti dėmesį. Beje, pastebima, kad daugiau laiko prie ekranų praleidžia tie vaikai, kurie paprasčiausiai neturi alternatyvų. Kuo didesnį veiklų pasirinkimą jie turi – tuo rečiau griebia telefoną ar planšetę. 

Ekranų nauda vaikams

Tačiau ekranų tikrai nereikėtų ir perspaustai demonizuoti. Tyrimai rodo, kad problema slypi ne tiek juose pačiuose, kiek tame, ar vaikas turi pasirinkimą, ar jam yra nustatytos ribos. Kitaip tariant, esminis faktorius čia yra tai, kaip aktyviai tėvai įsitraukia kuriant išmaniųjų technologijų naudojimo įpročius. Problemos prasideda tuomet, kai vaikas gali nevaržomai rinktis, ką ir kaip intensyviai žiūrėti. Taip pat verta turėti omenyje ir tai, vaikas žiūri. Tarkime, jau įrodyta, jog video pokalbiai daro teigiamą įtaką vaiko kognityvinių funkcijų raidai. Ypač jeigu tuo pat metu užsiimama papildoma veikla, pavyzdžiui, žaidžiama ar skaitoma knyga. Žinoma, gyvo bendravimo niekas nepakeis, bet virtualus pasibuvimas su seneliais yra naudinga ir pozityvi patirtis visiems jo dalyviams. Net daugybę tėvų gąsdinantys kompiuteriniai žaidimai turi savų privalumų. Žinoma, reikėtų rinktis tokius, kurie tiktų jūsų atžalos amžiui, bet duomenys rodo, kad reguliariai žaidžiančiųjų pažymiai visai nenukenčia. Atvirkščiai, žaidimai padeda lavinti kalbos įgūdžius, įveikti kognityvinius uždavinius. Be to, tai ir labai gera socialinių ryšių mezgimo priemonė. 

Realistiški lūkesčiai vaikų ekrano laikui

Mes gyvename vis labiau skaitmenizuotame pasaulyje. Akivaizdu, kad vaikų visiškai atitraukti nuo ekranų paprasčiausiai neįmanoma. Tai tiesiog per didelė mūsų visų gyvenimo dalis. Psichologai netgi pastebi, kad nuolatinis spaudimas atsitraukti nuo ekrano vaikams gali kaip tik padaryti daugiau žalos. Viena vertus, jie gali jaustis nuolat darantys kažką blogai. Antra vertus, taip atsiranda atskyrimo nuo bendraamžių pavojus. O kaip žinia, socialinė izoliacija yra ypač skaudi patirtis. Tokius apmąstymus dar labiau paaštrino pandemija, kurios metu vaikai buvo itin atskirti nuo draugų, o ekranai liko vieninteliu būdu su jais bendrauti. Kaip tuomet atsisakyti demonizuojančio požiūrio ir įsitikinimo, kad vaikus jie pavers pabaisomis? Specialistai pataria užduoti sau klausimą: kaip prietaisas praturtina vaiko gyvenimą? Jeigu atsakymas yra „niekaip“, ko gero, tokios technologijos vertėtų atsisakyti. Kaip ir griežtų taisyklių. Daug svarbiau už jas yra stebėsena, ką vaikas veikia su savo laiku prie ekranų. Internetas – ganėtinai klaidžios džiunglės. Vienas kitas žingsnis į šoną ir jūsų atžala atsidurs pavojingoje teritorijoje. Kitaip tariant, psichologai pataria būti gidais, o ne diktatoriais. Nepamirškite, kad daugybė mūsų nerimo kyla iš paprasčiausio nežinojimo. Išmaniųjų technologijų naujumas trukdo mums susidaryti objektyvų vaizdą apie jų poveikį vaikų psichikai. Raidos specialistai dar ir patys ieško atsakymų į šiuos klausimus. O kol juos gausime, turėsime išmokti šiek tiek labiau pasitikėti savo atžalomis.