Kovo pradžioje Twitter įkūrėjas ir vadovas Jack Dorsey išplatino pranešimą. Jame jis informavo parduodantis savo pirmąjį tweet‘ą. Taip, vieną pirmųjų įrašų visoje populiariojo socialinio tinklo istorijoje. Smalsu, kaip jis atrodė? Tai tiesiog tekstas su užrašu: „just setting up my twttr“. Kaip manote, kiek už jį buvo sumokėta? J. Dorsey surengė specialų aukcioną, per kurį potencialūs pirkėjai tol kėlė kainą, kol ji pasiekė maždaug 2,5 mln. dolerių. Taip, jūs perskaitėte teisingai. Kažkas sumokėjo pustrečio milijono už tai, kad taptų įrašo Twitter‘yje savininku. Skaitmeninio turto ir meno, dar vadinamo NFT, sritis pastaruoju metu išgyvena neregėtą pakilimą. Kas tai yra, ir kodėl žmonės už tik virtualioje erdvėje egzistuojančius daiktus noriai moka tūkstančius?
Kas yra NFT?
NFT šifruojamas kaip non-fungible tokens. Į lietuvių kabą šią sąvoką būtų galima išversti kaip nepakeičiami žetonai. NFT veikia kaip sertifikatas, patvirtinantis, kad vienas ar kitas skaitmeninis daiktas priklauso jums ir niekam kitam. Kitaip tariant, tai dokumento apsaugai skirta išmanioji sutartis, sudėliota naudojant atviro kodo gabaliukus. Suformuota ji užšifruojama ir paverčiama token‘u. Dažniausiai pasitaikantys NFT – tai .jpg ar .gif dokumentai, video arba, kaip įžangoje minėtu atveju, Twitter įrašai. Tačiau NFT galima paversti praktiškai bet kokį skaitmeninį dokumentą – straipsnius, bilietus ir pan. Toks skaitmeninis daiktas tampa jį nupirkusiojo nuosavybe. Su juo žmogus gali daryti ką tik nori – parduoti, platinti, licencijuoti ir t. t. NFT vertė nustatoma panašiai kaip ir fizinių daiktų. Pavyzdžiui, gerai žinomo grafikos dizainerio darbas brangsta panašiu principu, kaip ir tikras paveikslas. Didelę vertę įgauna ir istoriškai svarbūs skaitmeniniai daiktai. J. Dorsey tweet‘as priskirtinas būtent šiai kategorijai.
Kodėl žmonės perka NFT?
Gali kilti labai pagrįstas klausimas: kodėl žmonės iš viso perka skaitmeninius daiktus? Kam leisti savo pinigus dalykui, kuris realiame pasaulyje net neegzistuoja? Su tokiomis išvadomis skubėti nederėtų. NFT gali būti labai gera finansinė investicija, sentimentalus pirkinys, priedas į kolekciją arba būdas šiek tiek priartėti prie NFT kūrėjo (pavyzdžiui, menininko ar prekės ženklo). Tai per daug nesiskiria nuo realiame pasaulyje atliekamų veiksmų. Juk visi žinome žmonių, kurie kažką kolekcionuoja, yra dideli kokio nors kūrėjo ar kompanijos gerbėjai. Per daug nesistebime žmogumi, kuris pakloja milžinišką sumą už originalius AirJordan sportinius batelius. Kodėl tuomet norime ironiškai reaguoti į kažkieno sprendimą įsigyti pirmąjį tweet‘ą? Galų gale, NFT turi ir bendruomeniškumo aspektą. Pavyzdžiui, kai kurie menininkai sukuria savo darbų NFT tam, kad gerbėjai gautų prieigą prie išskirtinių katalogų, taip suformuodami savotišką privatų klubą.
Kaip nustatomas NFT autentiškumas?
NFT idėja plačiajai auditorijai kiek neįprastai skamba ir dėl to, kad mes nesame pratę galvoti apie internete esančius dalykus kaip apie vienetinius. Viskas skaitmeninėje erdvėje atrodo labai lengvai kopijuojama ir dauginama. Kam mokėti už .jpg dokumentą, jeigu tiesiog gali jį išsigooglinti ir parsisiųsti? Visgi toks požiūris klaidingas. NFT tuo ir ypatingi, kad yra nesuklastojami ir nenukopijuojami, o jų savininką galima nesunkiai identifikuoti. Taip yra dėl to, kad šie dokumentai kuriami blockchain principu (taip, tuo pačiu, kuriuo veikia ir kriptovaliutos). Konkretaus NFT kode jo kūrėjas palieka savotišką savo parašą, per kurį skaitmeninis daiktas yra identifikuojamas bet kokiame serveryje, naršyklėje ar platformoje. Kitaip tariant, jo autentiškumas patvirtinamas decentralizuotu būdu. Kadangi NFT tiesiog negali egzistuoti viename konkrečiame kompiuteryje, jo neįmanoma ir nukopijuoti. Savininkas gauna tik minėtąjį parašą, atrakinantį prieigą prie paties NFT. Taigi, taip įsigytas skaitmeninis daiktas būtų prieinamas tik jums ir niekam kitam.
NFT ir meno dirbiniai
NFT reikšmingas ir tuo, kad sprendžia opią ir įsisenėjusią skaitmeninio meno problemą. Kadangi internete labai gaji kopijavimo (o ir piratavimo) kultūra, kūrėjams labai ilgai buvo sunku gauti sąžiningą atlygį už savo darbus. Nutapytas paveikslas yra vienintelis toks. Tačiau grafinio dizaino kūrinį galima nukopijuoti ir išplatinti. NFT nebeleidžia to padaryti. Nieko nuostabaus, kad pastaraisiais metais galėjome stebėti tokių kūrinių bumą. Pavyzdžiui, šiemet garsusis Christie‘s aukcionas pirmą kartą organizavo renginį išskirtinai skaitmeniniam menui. Žymus menininkas Beeple jo metu pardavinėjo savo pastarųjų 13 metų kūrinius. Aukcionas sulaukė milžiniško dėmesio, o pats menininkas galiausiai iš viso uždirbo 60 mln. dolerių. Ne ką blogiau pasisekė ir muzikantei bei vizualiųjų menų artistei Grimes. Visai neseniai ji surengė aukcioną, kurio metu pardavinėjo visą seriją savo darbų. Jai iš viso pavyko uždirbti 6 mln. dolerių. Nors NFT kol kas labiausiai pritraukia žinomus kūrėjus, jau turinčius savo auditoriją, tik laiko klausimas, kada ši technologija padės saugiau ir daugiau uždirbti ir neturintiems garsaus vardo.
NFT problemos ir ateitis
Visgi NFT, kaip ir daugelis blockchain pagrindu kuriamų technologijų, dar tikrai turi, kur tobulėti. Ekspertai išskiria dvi esmines problemas, kurias čia reikia išspręsti. Visų pirma, tai autorių teisių apsauga. Taip, NFT jų klausimą ir sprendžia, ir komplikuoja tuo pačiu metu. Viskas gerai, jeigu kūrėjas spėja laiku kode palikti parašą. Tačiau lygiai taip pat skaitmeninį daiktą galima ir pasisavinti, užbėgant teisėtam savininkui už akių. Kita bėda ta, kad NFT neturi nuolatinės saugojimo vietos (tai vėlgi ir pliusas, ir minusas). Kadangi tokie dokumentai saugomi po gabaliuką daugybėje kompiuterių, reiškia, kad, ištrynus vieną, pažeidžiamas visas NFT. Potencialiai neatitaisomai. Tačiau, nepaisant šių iššūkių, NFT tikrai niekur nepradings. Taip, kol kas esame aukso karštinės stadijoje, kai žmonės siaubingai permoka už skaitmeninius daiktus, kurių reali vertė tikrai nėra tokia. Visgi šis burbulas galiausiai sprogs, bet idėja, kad NFT yra patikimas būdas apsaugoti skaitmeninius daiktus, niekur nedings.
