Dar kovo mėnesį pasaulis užsidarė į karantiną, iš kurio iki galo vis dar taip ir neišniro. Jis pakeitė daugybę gyvenimo sričių: darbą, kasdienį gyvenimą, švietimą, renginius ir t. t. Neturėdami didesnio pasirinkimo, privalėjome galvoti, kaip prisitaikyti, iš netikėtos situacijos išspausti bent šį tą pozityvaus. Masiškai atradome Zoom‘ą, nuotolines konferencijas ir panašius formatus. Tačiau gana greitai supratome, kad tokie formatai paprasčiausiai negali visiškai atstoti gyvų renginių. Auditorija pradėjo kentėti nuo vadinamojo „ekranų nuovargio“, o organizatoriams pasidarė akivaizdu, kad nuotoliniu būdu įtraukti žmones yra gerokai sunkiau nei realybėje. Ar tai reiškia, kad to padaryti tiesiog iš principo neįmanoma? Nebūtinai. Įtraukti auditoriją nuotoliniu būdu galima, bet būtina prisiminti, jog čia veikia kiek kitokie dėsniai.
Didžiausios nuotolinių renginių klaidos
Ką būtų galima išskirti kaip didžiausią klaidą, daromą nuotolinių renginių organizatorių? Ekspertai teigia, kad tai yra bandymas įprastą „gyvą“ formatą paprasčiausiai imti ir perkelti į skaitmeninį, iš esmės nieko nekeičiant ir tikintis, kad jis veiks ir pasikeitus aplinkybėms. Deja, tokia viltis yra naivi. Taip, kartais gali pasisekti, bet jeigu proaktyviai neieškosite būdų, kaip išnaudoti formato specifiškumą, labiau įtraukti savo auditorijos tikrai nepavyks. Organizatoriai turėtų atsiminti, kad virtualūs renginiai kainuoja gerokai mažiau. Juk nereikia nei nuomoti renginio vietos, nei užsakinėti maitinimo paslaugų. Sutaupytus resursus derėtų investuoti į kitas įsitraukimą skatinančias priemones. Jeigu realioje konferencijoje dažnai užtenka įdomių pranešimų ir galimybės pasišnekučiuoti su kolegomis, tai žiūrėdami į ekraną mes dėmesį išlaikome gerokai sunkiau. Sąžiningai paklauskite pačių savęs: ar per virtualias konferencijas visada patys sąžiningai klausotės kalbančiųjų? Kodėl tuomet to tikitės iš savo auditorijos?
Virtualių renginių galimybės
Virtuali erdvė, lyginant su realybe, turi aiškių minusų. Joje daug sunkiau jausti ir valdyti savo auditoriją. Dėl tos pačios priežasties kalbėjimas gali atrodyti pernelyg vienpusiškas, stokojantis žmogiškumo. Vis dėlto, toks formatas turi ir unikalių galimybių. Visų pirma, galima renginiui suteikti tam tikrų žaidimo elementų. Priemonės gali būti pačios paprasčiausios. Pavyzdžiui, realiu laiku vykdomos viktorinos (tokios programėlės kaip Kahoot! joms organizuoti tinka tiesiog idealiai) ar nuomonių apklausa, kuri galbūt netgi tiesiogiai lemtų, kaip pranešimas vystosi. Kai kurie organizatoriai išbando netgi „lobių medžioklę“. Renginio metu ekrane vis pasirodo raktiniai žodžiai ar simboliai, o visus juos pagavusieji žaidimo pabaigoje yra apdovanojami. Tokios pakankamai neįmantrios priemonės prikausto auditorijos dėmesį, ji atidžiau seka tai, kas vyksta ekrane.
Virtualūs renginiai ir pojūčiai
Dar viena virtualių renginių problema – ribotas pojūčių įtraukimas. Jiems vykstant iš dalyvių prašome tiesiog sėdėti, žiūrėti į ekraną ir klausytis. Jeigu tikimės aktyvesnio auditorijos įsitraukimo, neišvengiamai privalome galvoti apie tai, kaip pažadinti ir likusius tris (ar bent dalį jų). Pranešimų scenarijai gali būti tiesiogiai susieti su fiziniais veiksmais. Tarkime, jeigu tik įmanoma, įtraukiant į juos įdomių, namų sąlygomis atliekamų eksperimentų, praktinių užduočių ir pan. Galite pabandyti suorganizuoti netgi mini mankštą. Tiesa, tai labai priklauso nuo dalyvių: paklauskite savęs, ar jų vietoje patys norėtumėte tai daryti. Kai kurie renginių organizatoriai savo auditorijai netgi iš anksto atsiunčia specialius paketus. Juose būna gyviems susibūrimams būdinga atributika, taip pat priemonės, skirtos minėtiems praktiniams užsiėmimams. Toks paprastas metodas iš tiesų padeda žmonėms įsitraukti, užmegzti ryšį su organizatoriais.
Virtualūs renginiai ir laikas
Nereikėtų pamiršti ir to, kad virtualių renginių auditorija yra gerokai jautresnė laikui ir jo švaistymui. Jeigu realybėje vėlavimai erzina, bet visgi jau esame, kur esame, tai viską stebint kompiuterio ekrane, frustracija gerokai didesnė. Čia praktiškai nėra pasiteisinimo vėluoti. Auditorija tokiais atvejais jaučiasi paprasčiausiai negerbiama. Tuo pačiu žmonės tikisi, kad tokiame formate informacija bus pateikiama koncentruočiau ir aiškiau: be gaišačių, nereikalingų improvizacijų ir t. t. Nekantrumas tiesiogiai susijęs su tuo, kad virtualioje aplinkoje daug sunkiau užsiimti networking‘u, kuris šiaip jau yra vienas iš svarbiausių gyvų konferencijų aspektų. Atsakymo, kaip išspręsti šią problemą, kol kas dar niekas nesugalvojo, nors bandymų būta pačių įvairiausių. Ko gero, labiausiai pasiteisinęs – papildomos veiklos grupelėmis. Kitaip tariant, praktiniai užsiėmimai, kuriuose dalyvaujama komandomis po maždaug penkis žmones.
Virtualūs renginiai: laikinas fenomenas ar nauja norma
Renginių organizatoriams (o ir dalyviams) neišvengiamai kyla klausimas: kada viskas grįš į normalias vėžes ir ar iš viso grįš? Ar nebus taip, kad, pripratus prie virtualaus formato, gyvos konferencijos pasirodys esančios nebeaktualios? Akivaizdu, kad organizatorių per karantiną sukauptos žinios niekur nedings ir bus sėkmingai naudojamos. Ne vienas iš jų jau prakalbo apie tai, kad internetas yra ideali terpė pakankamai mažiems, nišiniams renginiams, kurie realybėje gal net negalėtų egzistuoti. Taigi, tokių artimiausiais metais tikrai galime tikėtis daugiau ir įvairesnių. Tačiau tuo, kad jie gali atstoti realius susibūrimus, nelabai kas tiki. Virtualybė gali nebent papildyti realybę. Pavyzdžiui, kalbama apie tokį formatą, kai dar prieš pagrindinį renginį internete vyktų tam tikras apsišildymas. Dalyviai užmegztų pirminį kontaktą, kuris vėliau būtų sustiprintas susitikus gyvai. Taigi, karantino renginiai mums suteiks daugiau pasirinkimo, daugiau kontrolės ir aiškumo.
