Gyvenimo būdas

Kaip ir kodėl keičiasi mūsų video žiūrėjimo įpročiai?

2020-08-20

Televizija – medija, jau galinti pasigirti pakankamai ilga ir turtinga istorija. Pirmasis televizorius prekyboje pasirodė beveik prieš šimtą metų – 1927 m., o po Antrojo pasaulinio karo šis prietaisas labai gretai tapo praktiškai kiekvienų namų atributu. Per šiuos dešimtmečius televizija išgyveno daugybę virsmų, evoliucinių kryžkelių: formos įvairėjimą ir kompaktiškėjimą, spalvų atsiradimą, kabelinės televizijos aušrą, ryšio standartų pasikeitimus, išmaniųjų televizorių pasirodymą ir t.t. Pastarąjį dešimtmetį stebime bene reikšmingiausią virsmą. Mes žengėme į post-televizijos erą. Vaizdinio turinio vartojame kaip niekada daug, bet visiškai kitaip nei prieš kokius 30 metų. Kodėl taip nutiko, ir kaip mūsų video turinio vartojimo įpročiai tebesikeičia?

Kaip mes žiūrėjome televiziją ir kaip jos nebežiūrime

Jeigu reikėtų kaip nors vaizdingai apibūdinti tai, kaip keitėsi žmonijos video turinio vartojimo įpročiai, tai būtų galima padaryti fraze: iš pradžių pamažu, o tada labai staigiai. Iš tiesų, iki skaitmeninio amžiaus aušros televizija menkai keitėsi. Jos žiūrėjimas atrodydavo labai paprastai. Mes privalėjome būti namuose (savo ar draugų) ir matydavome tai, ką tuo metu rodydavo vienas iš kanalų. Kur nors ant kavos staliuko gulėdavo koks nors TV gidas, informuojantis, kas ką ir kada rodys. Laidos ir serialai buvo rodomi reguliariai – kartą per savaitę, tą pačią valandą. Jeigu tuo metu nebūdavome namie, tekdavo susitaikyti su tuo, kad mėgiamą turinį pražiopsojome, arba tikėtis, kad pavyks pasižiūrėti kartojimą. Toks reguliarumas netgi turėjo reikšmingos įtakos tam, KAIP laidos ir serialai buvo konstruojami (apie tai šiek tiek vėliau). Vienintelė alternatyva televizijų diktuojamam grafikui buvo vaizdo kasetės (vėliau DVD diskai). Galų gale, šeimose pasitaikydavo net ir konfliktų. Kas, jeigu namuose tik vienas televizorius, o jų gyventojai nori žiūrėti konkuruojančias laidas? Tačiau staiga situacija pradėjo iš esmės keistis.

Televizija ir skaitmeninė revoliucija

Permainos prasidėjo pakankamai nekaltai. Pirmąja jų kregžde turbūt galima pavadinti VCR vaizdo kasečių sistemą. Ji vartotojams suteikė iki tol neregėtą galimybę – nebūnant namuose įsirašyti mėgiamą laidą ar serialą. Dar didesniu žingsniu į priekį vėliau tapo DVR sistema, iš tikrųjų pradėjusi video turinio revoliuciją. Ji veikė tuo pačiu principu, kaip ir VCR, bet darė tai nepalyginamai geriau: įsirašyti buvo galima dar daugiau programų, šio proceso praktiškai visiškai neberibojo fiziniai limitai. Tačiau dar reikšmingesnė buvo kita inovacija. Televizijos konkurentu interneto ilgokai niekas nelaikė. Gal ir nenuostabu. Tuometinių jo greičių, švelniai tariant, tikrai nepakako kokybiškam video turiniui žiūrėti. Visgi, tobulėjant Wi-Fi, ir tai pradėjo keistis. YouTube labai greitai įrodė, kad internetinė video platforma gali pasiūlyti gerokai daugiau nei namus juokingiems kačių vaizdeliams. Ji atvėrė kelius visiškai naujos kartos kūrėjams, kurių produkcijos kokybė labai greitai ėmė nebelabai nusileisti televizijų laidų turiniui, o dažnai net ir jį lenkti.

Netflix ir linijinės televizijos pabaiga

Aukščiau aprašytas televizijos modelis dar vadinamas linijiniu. Grubiai tariant, tai turinio žiūrėjimas tada, kai jis transliuojamas. Kitaip tariant, sąlygas tokiu atveju labiau diktuoja būtent televizija. Didžiausia revoliucija, kurią sukėlė YouTube, Netflix, o vėliau kitos stream‘inimo platformos – tai šio sprendimo perdavimas pačiam žiūrovui. Jeigu filmus ar serialus žiūrite tik per jas, jums gal net sunku suvokti, kad žiūrėjimo laiką ar tempą už jus gali kontroliuoti kažkas kitas. Kada, ką ir kiek žiūrėti, yra tik jūsų ir niekieno kito reikalas. Toks modelis netgi pagimdė terminą binge žiūrėjimas. Jis vartojamas apibūdinti per labai trumpą laiką peržiūrėtą visą ar kelis serialo sezonus. Ypač tarp jaunesnės auditorijos dalies toks vartojimas jau tapo norma. Netflix‘e naujas serialo sezonas atgula vienu kartu ir paprastai būna peržiūrimas per kelias dienas. Kartais sunku ir patikėti, kad dar ne taip seniai vienos serijos reikėjo laukti ištisą savaitę, o kitą dieną ji būdavo aptarinėjama prie kavos aparato. Jeigu dabar kažką ir aptarinėjame – tai sezonus.

Stream‘inimo įtaka serialo formatams

Binge žiūrėjimo kultūra labai reikšmingai pakeitė ir tai, kaip serialai yra kuriami. Linijinė televizija kūrėjams suteikdavo tam tikrų reikšmingų apribojimų. Pavyzdžiui, atskiri epizodai turėjo būti pakankamai izoliuoti vienas nuo kito, t.y. pasakoti atskiras istorijas. Užtenka atkreipti dėmesį į žinomiausias situacijų komedijas, tokias kaip „Seinfeldas“ ar „Draugai“. Jos sukonstruotos taip, kad žiūrovas galėtų ramiai praleisti vieną ar kelias serijas ir vis tiek be didesnių problemų vėl įšokti į veiksmą. Taip, kai kurios siužetinės linijos tęsdavosi iš serijos į seriją, bet pats pasakojimo būdas buvo epizodinis. Viskas labai logiška. Juk žiūrovai prie jo sugrįždavo kartą per savaitę. Stream‘inimo eroje viskas kitaip. Serialai kuriami sezonais, todėl šie paprastai pasakoja vientisą istoriją. Formato pokyčius geriausiai apibūdinti galima literatūros terminais. Senieji serialai – tai tarsi apsakymų rinkiniai, siejami stiliaus, temų ir tono. Naujieji – tai tarsi romanai, dėl patogumo ir struktūros sumetimų suskirstyti į atskirus skyrius.

Kaip veikia šiuolaikinė televizija

Visgi būtų neteisinga sakyti, kad stream‘inimo platformos pražudė televiziją. Jos tiesiog paskatino ją pasikeisti – tapti lankstesne, geriau prisitaikančia prie naujų technologijų ir naujų vartojimo įpročių. Pavyzdžiui, Go3 platforma tarsi sujungia geriausias dviejų pasaulių dalis. Viena vertus, ji leidžia pasirinkti ką ir kada žiūrėti, ir tuo pačiu išsaugojo ir puikiausias senojo formato dalis: tiesiogines transliacijas, didelio biudžeto autorines laidas ir pan. Ir mūsų video turinio vartojimo apimtys juk tikrai nemažėja. Skaičiuojama, kad vidutinis žmogus kiekvieną dieną žiūrėdamas į ekranus praleidžia po maždaug 13(!) valandų. Žinoma, ne visas šis laikas skirtas video turiniui, bet jis čia užima reikšmingą dalį. Taigi, pasakymas „aš nežiūriu televizoriaus“ nelabai turi prasmės. Mes tai darome intensyviau nei bet kada anksčiau. Skirtumas yra tas, kaip mes darome.