Gyvenimo būdas

Hitų mokslas: kas sieja populiariausias dainas?

2021 8 rugsėjo

Kai 2004-aisiais startavo Spotify, o jai įkandin ir kitos muzikos stream’inimo platformos, muzikos mylėtojai buvo pilni entuziazmo. Pagaliau atėjo tikrai liberalios muzikos industrijos era, kurioje visi bus lygūs, kur bet kas gali išgarsėti per naktį. Na, ši graži vizija gal ir nesužlugo, bet, laikui bėgant, paaiškėjo, kad viskas gerokai komplikuočiau. Mes ne iki galo suvokiame, kodėl žmonės klauso to, ko klauso. Ar žinojote, kad 1 proc. Spotify esančių atlikėjų surenka 90 proc. visų perklausų? Taip, jūs perskaitėte teisingai. Beje, tai ryškus progresas, lyginant su radijo dominuojamais laikais, kai 1 proc. atlikėjų atitekdavo 99,996 proc. perklausų. Kodėl taip nutinka? Kodėl absoliuti dauguma žmonių klausosi tų pačių dainų? Ar egzistuoja kažkoks hitų mokslas, muzikinė sėkmės formulė?

Muzika ir Pareto principas

Vilfredas Paretas buvo italų matematikas, gyvenęs ir dirbęs XX amžiaus pradžioje. Jis labai domėjosi ekonomika bei tuo, kaip visuomenėje pasiskirsto ištekliai. Galiausiai V. Paretas pastebėjo, kad čia veikia 80/20 taisyklė. Ji kalba apie tai, kad 20 proc. žmonių iš tikrųjų sukuria 80 proc. visos vertės, kad 20 proc. žmonių priklauso 80 proc. viso turto ir t. t. Laikui bėgant paaiškėjo, kad toks principas iš esmės galioja praktiškai visose gyvenimo srityse – maža dalis žmonių yra atsakinga už bet kokios produkcijos liūto dalį. Muzika nėra išimtis. Pavyzdžiui, šiuo metu Spotify yra maždaug 8 mln. atlikėjų. Milžiniškas skaičius, ar ne? Tačiau iš tikrųjų 90 proc. visų perklausų surenka 57 tūkst. atlikėjų. Spotify net 20 proc. pinigų išdalina vos 800 populiariausių atlikėjų. Proporcijos, švelniai tariant, nedžiuginančios mažųjų. Nieko keisto. Juk viena Justin‘o Bieber‘io daina per savaitę sugeneruoja šimtus tūkstančių kartų daugiau perklausų nei absoliučios daugumos atlikėjų katalogai kartu sudėjus. 

Svarbiausias dainų elementas – harmoniniai netikėtumai

Kodėl dainos iš viso tampa hitais? Ko gero, pastebėjote, kad kai vienais metais Euroviziją laimi ar joje labai gerai pasirodo kokia nors daina, kitąmet tenka klausytis jos klonų – panašaus stiliaus kūrinių, bandančių kažkokiu būdu atkartoti originalo sėkmę. Reikia pastebėti, kad bandančių nelabai sėkmingai, ir taip įrodančių, kad pergalingas receptas iš principo neegzistuoja, niekada netrūksta. Kodėl? Pasirodo, tai susiję su reiškiniu, kuris vadinamas harmoniniu netikėtumu. Terminas gal ir skamba kiek komplikuotai, bet iš tikrųjų tai yra tas pats netikėtumo faktorius – jūs klausotės dainos ir tikitės vieno, bet iš tikrųjų nutinka kažkas kito. Muzikos istorijoje pilna pavyzdžių, kai visažinės įrašų kompanijos norėjo užkirsti kelią būsimo hito pasirodymui. Pavyzdžiui, R.E.M. turėjo ilgai kovoti, kad viena žinomiausių jų dainų, „Losing My Religion“, taptų singlu. Studija tiesiog netikėjo, kad mandolina grojama daina su netradicine struktūra ir be aiškaus priedainio gali būti populiari. Tačiau, kaip labai greitai paaiškėjo, jos keistume ir slypėjo magija. 

Kas vienija populiarias dainas?

Kaip veikia ta mūsų įgimta meilė harmoniniams netikėtumams? Mokslininkai irgi bando tai išsiaiškinti. Žmogaus reakcija į muziką yra gana populiarus neuromokslininkų tyrimų objektas. Labiausiai dėl to, kad mūsų meilė muzikai yra gana paslaptingas reiškinys – evoliuciškai ją gana sunku paaiškinti. Panašu, kad tai gamtos netyčiukas, o mokslininkams tokius dalykus tirti visada itin smalsu. Viena jų grupė netgi kuria specialią programinę įrangą, kurios tikslas – prognozuoti žmogaus reakciją į vieną ar kitą muzikinį kūrinį. Ją kuriant, buvo atidžiai išanalizuotos šimtas populiariausių visų laikų dainų. Visos jos jums puikiai žinomos. Tai ir Chuck‘o Berry „Johny B. Goode“ , ir Nirvanos „Smells Like Teen Spirit“, ir daugybė kitų. Tyrimo metu ieškoma, kas jas visas sieja. Išvados nepasirodys netikėtos – tai būtent harmoniniai netikėtumai. Vietoj įprastų akordų progresijų, šie kūriniai naudoja pakankamai retus ir derina juos su lengvai atpažįstamu ir kabinančiu priedainiu. Štai jums ir sėkmės receptas – netikėtos struktūros posmai ir įsimintinas priedainis. Aišku, pasakyti – nepalyginamai lengviau, nei padaryti. 

Kaip keičiasi hitai?

Ko gero, esate girdėję jau legenda tapusį posakį: visa muzika jau sugrota, tik ne visi pinigai dar paimti. Jo mėgsta laikytis žmonės, pabrėžtinai klausantys tik senų gerų dainų. Vis dėlto, tie patys moksliniai tyrimai labai aiškiai rodo, kad tikrai ne visa muzika sugrota. Netgi atvirkščiai. Kompozicijos tampa vis netikėtesnės. Minėtoji dainų analizės programa atskleidė, jog harmoninių netikėtumų modernioje muzikoje yra daugiau nei, tarkime, Elvio laikais. Tai nesunkiai paaiškinama. Muzika nesivysto vakuume. Tikrai talentingi atlikėjai, užuot kopijavę praeities žvaigždes, stengiasi sukurti kažką unikalaus. Kitaip tariant, turėti savo dainose kuo daugiau harmoninių netikėtumų. Tyrimo metu netgi išsiaiškinta, kokioje dainoje jų yra daugiausia. Tik nepainiokite to su titulavimu geriausia, bet analizė rodo, kad įsimintiniausia daina istorijoje (kol kas) yra Childish Gambino „This is America“. Visai galima suprasti, kodėl. Kūrinyje pilna siurprizų, jis kelis kartus pakeičia savo temą, turi kelias įsimintinas akordų progresijas, taip pat ir labai lengvai atpažįstamą priedainį. Viskas pagal sėkmės receptą. 

Kokia bus muzikos ateitis?

Gali kilti klausimas: koks tokių tyrimų tikslas? Ar nėra taip, kad jie šiek tiek devalvuoja muzikos magiją? Juk labai reikšminga jos dalis ir yra tai, kad mes ją ne visai suprantame. Bandymai ją matematiškai išanalizuoti ir sukurti hitų mokslą tarsi prieštarauja pačiai meno idėjai. Efektyvumas juk skirtas pramonei. Visgi tokie tyrimai visų pirma įdomūs tuo, kad šį tą pasufleruoja apie muzikos ateitį. Harmoniniai netikėtumai labai svarbūs, bet jie negali tęstis be galo ir be krašto. Anksčiau ar vėliau žanrai išsisemia. Aštuntojo dešimtmečio progresyvusis rokas – puikus pavyzdys. Tuo metu tai buvo dominuojantis žanras, pilnas techniškai talentingų muzikantų, bet ir jis tapo pernelyg nuspėjamas. Publika puikiai žinojo, ko tikėtis iš tokios muzikos – komplikuotų kompozicijų ir ilgų solo partijų. To paties dešimtmečio pabaigoje prasidėjęs punk‘o judėjimas viską pakeitė savo primityvumu, visai kitokiu skambesiu. Muzika tarsi prasidėjo iš naujo. Panašus procesas jau įvyko ne kartą. Devintajame dešimtmetyje įsigalėjo sintezatorių muzika. Po to prasidėjo jos antitezė – grunge era. Kitaip tariant, viską reguliariai sujaukia žanrų perversmas. Ir jeigu dabar muzikos karaliauja ritmai, tai dar nereiškia, kad po dešimtmečio viskas bus taip pat. Tiksliau, hitų mokslas beveik garantuoja, kad ne.