Prieš porą metų grupelė inžinierių pristatė vieną gana trikdantį projektą. Tai buvo programa DeepBach, sukurta tam, kad kurtų muziką. Ne bet kokią muziką, o klasikinę, įkvėptą garsiojo XVIII a. kompozitoriaus. Programa išanalizavo šimtus jo kūrinių ir sukūrė pluoštą savo kompozicijų, kurios tikrai neskamba standartiškai „kompiuteriškai“. Jose iš tikrųjų esama kažko lengvai atpažįstamo, bachiško. Nuo to laiko panašių projektų tik gausėjo. Dirbtinis intelektas kuria muziką, tapo, rašo. Kaip į visa tai reaguoti? Ar tai reiškia, kad menas jau greitai nustos buvęs išskirtinai žmogišku fenomenu? Galų gale, ką mums reikėtų daryti su tokiais kūriniais: stebėtis, didžiuotis ar išmesti?
DeepBach projektas prasidėjo kaip inžinierių eksperimentas. Jie norėjo įsitikinti ar Dirbtinis intelektas galėtų sukurti kantatą, kurią būtų sunku atskirti nuo originalo. Programa sukurta taip, kad pasižymėtų ypatingai gerais gebėjimais analizuoti duomenis ir mokytis iš jų. DeepBach tuomet išklausė net 352 kompozitoriaus kantatas ir treniravosi pats kurti melodijas ir harmonijas, kurias girdime Bacho kūriniuose. Po tokios mokymosi sesijos Dirbtinis intelektas ėmė pats kurti „originalias“ kantatas, įkvėptas Bacho. Rezultatai buvo stebinantys. DeepBach kūriniai sugroti 1600 žmonių, kurių ketvirtadalis – profesionalūs muzikantai ar muzikos studentai. Pusė iš jų girdimą muziką identifikavo kaip sukurtą Bacho (palyginimui, tikrus Bacho kūrinius paprastai atpažįsta 75 proc.). Žinant, kokios kompleksiškos jo kompozicijos, tai puikus rezultatas.
DeepBach – tik vienas iš Dirbtinio intelekto kūrybingumo pavyzdžių. Algoritmų meniniai gebėjimai tobulėja kasmet. Geriausiai veikiantis inžinierių atrastas metodas – savotiška interpretacija, kai sistema, visai kaip DeepBach atveju, išanalizuoja pluoštą kūrinių ir juos tarsi reinterpretuoja. Puikiu pavyzdžiu čia galėtų būti MuseNet. Išgirdusi muzikinio motyvo pradžią, ji geba pati pabaigti dainą. Visgi muzika tėra tik pradžia. Dirbtinis intelektas savo talentus demonstruoja ir kitose meno srityse. Tapyboje jis veikia vadovaudamasis labai panašiu principu kaip ir minėtieji DeepBach ar MuseNet: algoritmas analizuoja konkretų dailininką ar tapybos stilių, o tada sukuria jam būdingą paveikslą. Vienas toks portretas praėjusių metų pabaigoje aukcione netgi buvo parduotas už 430 tūkst. dolerių. Galų gale, pernai Kanų liūtų festivalyje pristatyta net ir Lexus video reklama, sukurta Dirbtinio intelekto. Taigi, jis žengia ir į šią sritį.
Estetikoje egzistuoja fenomenas, vadinamas „Uncanny valley“ efektu. Jis apibūdina tą jausmą, kai mes žiūrime į, regis, tobulą žmogaus atvaizdą, bet tuo pačiu intuityviai suvokiame, kad tai ne žmogus. Puikus pavyzdus – nauja Holivudo mada kompiuteriu atjauninti (ar netgi prikelti iš numirusiųjų) vieną ar kitą aktorių. Stebėdami jį mes tiesiog jaučiame, kad kažkas ne taip, nors konkrečiai negalėtume įvardinti, kas būtent. Panašus jausmas žmones dažnai apima ir klausant ar žiūrint į Dirbtinio intelekto kūrinius. Kaip didžiausia jų problema įvardinamas jų neutralumas, savotiškas sterilumas. Menas žmonijai toks svarbus dėl to, kad sugeba atskleisti asmenybės išgyvenimus ir vidinį pasaulį. Tuo tarpu Dirbtinio intelekto menas tarsi galėtų būti sukurtas bet ko. Užtenka pasižiūrėti minėtąją Lexus reklamą, kad suprastumėte, kad kritikai turi omenyje. Ji nėra nei bloga, nei gera. Joje nepamatysite nieko sukrečiančio ir tuo pačiu nieko įdomaus. Ji tiesiog neutrali.
Dirbtinio intelekto kuriamas menas iškelia ir visą pluoštą etinių klausimų. Esminis iš jų: kam priklauso šių kūrinių autorystė? Dabar tai dar skamba kaip gana linksmas klausimas, bet algoritmams vis labiau tobulėjant, o jų kūriniams tampant vis plačiau naudojamais, prie jo mes neišvengiamai turėsime sugrįžti. Atsakymą gali pasufleruoti vienas JAV teismo sprendimas. Jis išaiškino, kad beždžionės pasidarytos asmenukės autorinės teisės jai nepriklauso (nesvarbu, kokia kokybiška ši bebūtų). Panašu, kad tas pats principas bus taikomas ir Dirbtiniam intelektui. Neseniai viena didžiausių leidybinių firmų pasaulyje Warner Music pasirašė sutartį su nauju… atlikėju? Iš tikrųjų tai inžinierių komanda Endel, kurios vystomas algoritmas geba kurti originalią muziką. Su jais pasiektas susitarimas dėl 600 kūrinių katalogo sukūrimo. Taigi panašu, kad Dirbtinis intelektas autoriumi nebus laikomas. Vietoj to, bus laikomasi pozicijos, jog autorinės teisės priklauso žmonėms, kurie sukūrė patį menu užsiimantį algoritmą.
Gali kilti klausimas: jeigu Dirbtinis intelektas geba visai neblogai kurti ir daro tai daug greičiau ir pigiau, ar nebus taip, kad įprasti kūrėjai paprasčiausiai bus nukonkuruoti? Kas tuomet nutiktų su tais tūkstančiais žmonių, kurie dirba kūrybinėse industrijose? Neskubėkime! Taip kūrybiniai algoritmų gebėjimai tampa vis įspūdingesniais, bet, kaip jau galėjome įsitikinti, jiems ne tik toli iki originalių šedevrų, bet ir tiesiog iki elementaraus originalumo. Dabar jie sugeba neblogai reinterpretuoti, bet ne daugiau. Dirbtinis intelektas geriausiai jaučiasi tose srityse, kuriose daug matematikos. Didele dalimi dėl to kol kas daugiausiai ir pasiekta muzikoje – ritmai, progresijos ir pasikartojimai yra palanki terpė ieškoti ir kurti algoritmus. Visgi dailė ir ypač literatūra Dirbtiniam intelektui dar sunkiai įkandamos. „Uncanny valley“ efektas dar labai stiprus ir nepanašu, kad greitu metu jis išnyktų.
