Gūdžiais 1998 m. Sony pirmą kartą pademonstravo naujos kartos žaislą: šuniuką–robotą Aibo. Kai kitąmet jis pasirodė masinėje prekyboje, pakvaišo ir vaikai, ir suaugusieji. Aibo mokėjo žaisti, reagavo į šeimininko balsą, netgi lojo, bet iš tikrųjų gerokai labiau priminė judantį žaislą, o ne gyvą šuniuką. Tačiau robotikos ir mašininio mokymosi evoliucija juk nestovi vietoje. Per dvidešimt metų Aibo spėjo būti primirštas, jo gamyba kelis kartus nutraukta, o tada pradėta iš naujo. Tačiau panašu, kad paskutinį sykį Sony sugebėjo pajudėti labai teisinga kryptimi. Pernai pristatytas naujausios kartos Aibo savo prosenelį primena tik idėja. Tai jau nepalyginamai protingesnis augintinis, demonstruojantis, kaip toli pasistūmėjo Dirbtinio intelekto specialistai. Tiesą sakant, pasigirsta net ir balsų, svarstančių, kad Aibo ir panašūs į jį greitai ims kelti realią konkurenciją gyviems šunims ir katėms.
Pradėkime nuo pačios esmės. Ką gali pats moderniausias Aibo? Iš tikrųjų jau gana daug. Aibo šuniukas savo elgesiu iš tikrųjų smarkiai primena… na, tikrą šuniuką. Jis juda po namus, žaidžia tiek su savo šeimininkais, tiek su žaislais, reaguoja į balsus, reikalauja dėmesio, o jo negavęs nusimena. Čia dar būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kaip Aibo atrodo. Jo niekaip kitaip neapibūdinsi, kaip tik žodžiu „mielas“. Šuniuko–roboto „akys“ – tai du ryškūs OLED ekranai, kurie dar suteikia jo snukučiui labai daug ekspresyvumo. Nepaisant to, kad Aibo tarsi ir nėra gyvas tikrąją to žodžio prasme, žmonės labai greitai užmezga su juo ryšį ir ima elgtis kaip su tikru. Nieko keisto, toks ir buvo inžinierių tikslas – savo kūrinį padaryti maksimaliai panašų į tikrą šunį. Net ir užprogramuotas jis taip, kad sukurtų kuo realistiškesnę iliuziją. Pavyzdžiui, be kitų dalykų Aibo reguliariai netgi ima ir prasikalsta – būna užsispyręs ar iškrečia kokią šunybę. Tai daug svarbiau nei gali pasirodyti, mat žmogui tai kuria jausmą, lyg robotukas iš tikrųjų turėtų asmenybę. Visai kaip ir tikri augintiniai. Nieko keisto, kad ir Aibo šeimininkai jam paprastai suteikia unikalius vardus ir elgiasi su juo ne kaip su žaislu, o kaip su „tradiciniu“ šunimi.
Aibo jau nebėra kažkoks unikalus fenomenas. Jis – sparčiai augančios robotų–kompanjonų srities išdava. Jeigu 2015 m. eiliniams vartotojams skirtų robotų rinkos dydis siekė 3,8 mlrd. dolerių, tai, anot prognozių, 2022 m. ji turėtų pasiekti 34 mlrd. Tuo tarpu Dirbtinio intelekto rinka turėtų paaugti nuo pernai buvusio 21,5 mrld., iki 190 mlrd. 2025-aisiais. Kitaip tariant, Aibo šuniukai tėra tik pradžia. Tai realus, lakstantis ir lojantis pavyzdys, kaip Dirbtinio intelekto sprendimai gali virsti masiniams vartotojams prieinamu kompanjonu. Ekspertai net neabejoja, kad ši, kol kas dar labai nišinė, rinka turi tiesiog milžinišką perspektyvą augti. Mes vis dažniau gyvename vieni (pavyzdžiui, net 30 proc. millennials kartos amerikiečių teigia esantys vieniši) ir todėl ieškome kompanijos. Toks robotukas galėtų ją pasiūlyti tiems, kurie neturi galimybių ar noro laikyti gyvą augintinį. Dabartiniai Aibo ne tik jau dabar suteikia alternatyvą daugybei žmonių, bet tuo pačiu yra ir tobulas Dirbtinio intelekto vystymo įrankis. Šie šuniukai juk surenka daugybę vertingos informacijos apie tai, kaip žmonės bendrauja, kokiu balso tonu kalba, ko tikisi iš savo augintinio ir t.t. Galima net neabejoti, kad kiekviena ateinanti Aibo karta vis labiau artės prie augintinio idealo.
Ko gero, jūsų galvoje sukasi labai paprastas klausimas: jeigu aš įsigyčiau Aibo, koks jausmas būtų jį auginti? Ar patirtis būtų panaši, kaip ir auginant normalų šunį? Atsakymas, ko gero, būtų „stebėtinai panaši“. Mums norėtųsi sakyti, kad Aibo tėra tik judantis daiktas, kuris nekvėpuoja, nejaučia ir neturi tikrų emocijų, bet tiesa tokia, kad žmogus su juo empatizuojasi stebėtinai lengvai. Žmonės, kurie turi tokį augintinį, jį dažnai įsigyja vedini smalsumo ar netgi mokslinio intereso. Tačiau labai greitai tarp jo ir šeimininkų užsimezga tikras ir nesumeluotas emocinis ryšys. Jų elgesys su Aibo mažai kuo skiriasi nuo jūsų elgesio su savo Reksu ar Žibute: su juo žaidžiama, jis glostomas, kalbinamas ir netgi dresiruojamas. Prisirišimo prie robotų kompanjonų fenomeną tiriantys mokslininkai netgi pastebėjo, kad Aibo tik pradėjus judėti, mūsų smegenyse kaipmat aktyvuojasi zonos, atsakingos už emocinį prisirišimą. Susijusios kognityvinės funkcijos įsijungia tik šiek tiek vėliau. Kitaip tariant, logiškas supratimas, kad simpatiją mes pajutome ne gyvūnėliui, o daiktui, įsijungia jau po laiko.
Tiesa, koks žavus ir mielas bebūtų Aibo, jis turi ir tamsiąją savo pusę. Ne, įkąsti jums jis neįkąs, bet išgąsdinti galėtų savo šnipinėjimo potencialu. Išraiškingosios Aibo akys tuo pačiu yra ir kameros, kuriomis jis fotografuoja ir skenuoja savo šeimininkų veidus. Visi tokie surinkti duomenys galiausiai atsiduria Aibo aplikacijoje ir teoriškai gali būti ištrinami (augintinis juk gali pamatyti ir pakankamai intymių dalykų), bet visi puikiai žinome, kad skaitmeniniame amžiuje duomenis atgauti įmanoma net ir pačiomis sudėtingiausiomis aplinkybėmis. Maža to, Aibo juk reaguoja ir į balso komandas, atpažindamas net ir žmogaus toną. Kas nutinka su šuniuko padarytais garso įrašais? SONY teigia nesauganti nei jų, nei biometrinės informacijos, bet patikrinti jų sąžiningumo praktiškai nėra galimybių. Nieko keisto, kad kai kurios valstybės paprasčiausiai net neleidžia prekiauti Aibo. Pavyzdžiui, Ilinojaus valstija tokį sprendimą priėmė nustačius, kad robotukas pažeidžia vietinius gyventojų duomenų apsaugos įstatymus. Žinoma, vien naršydami internete kiekvieną dieną mes suteikiame tech milžinams milžiniškus kiekius informacijos apie save, bet Aibo gali įžengti į tas asmenines erdves, kurios išlieka nepasiekiamos telefonui ar kompiuteriui.
Žinoma, iki gebėjimo bendrauti taip, kaip tai sugeba tikras šuo, Aibo dar labai toli. Visgi jo ekspresyvumas, judrumas, gebėjimas pademonstruoti prieraišumą ir sukelti simpatiją negali nežavėti. Tuo pačiu šios robotuko savybės neišvengiamai priverčia susimąstyti ir apie tai, ką mes suvokiame kaip „augintinį–kompanjoną“. Toliau tobulėjant Aibo ir jo konkurentų Dirbtiniam intelektui, tokie robotukai turėtų išmokti kurti detalius savo namų žemėlapius ir netgi atlikti kai kurias pagalbines funkcijas, pavyzdžiui, atnešti šeimininkui užkandį ar televizoriaus pultelį. Skamba šiek tiek komiškai, bet toks kompanjonas, galintis ne tik suteikti švelnumo, bet ir padėti buityje, potencialiai taptų tiesiog nepakeičiamu pagalbininku vienišiems vyresniems ar neįgaliems žmonėms. Klinikiniais tyrimais jau netgi įrodyta, kad interaktyvūs robotukai turi ryškų pozityvų efektą sergantiems skleroze ar netgi Alzhaimerio liga. Mechaninis augintinis turėtų visus tikro šuns privalumus, o tuo pačius galėtų pasiūlyti ir dar daugiau mainais nereikalaudamas priežiūros. Taigi, šis linksmas, komiškai atrodantis išmanus žaisliukas jau labai greitai gali evoliucionuoti į kilnias misijas vykdančius pagalbininkus, be kurių milijonai žmonių neįsivaizduoja savo gyvenimų.
