Gyvenimo būdas

Kas iš tikrųjų praleidžia per daug laiko su telefonu – vaikai ar suaugusieji?

2019-07-12

Šiuolaikiniai vaikai ir paaugliai per daug laiko praleidžia su telefonais rankose! Dėl šios tezės tarsi niekas net ir nebando ginčyti. Tipiškas jaunimas – nežino, kas jiems geriausia. Ankstesnės kartos buvo daug atsakingesnės ir protingesnės. Tačiau šiek tiek sustokime. Kaip kad dažnai ir būna, tikrovė yra gerokai labiau komplikuota ir netikėta nei gali pasirodyti iš pradžių. Pasirodo, vaikai yra ne ką mažiau susirūpinę dėl savo tėvų ir jų telefono naudojimo įpročių. Taip, 40 proc. vaikų bei paauglių mano, kad jų gimdytojams sunkiai sekasi tvardytis ir negriebti išmaniojo net menkiausiai progai pasitaikius. Ar tai tikrai gali būti tiesa? Jeigu taip, ką tai pasako apie šiuolaikinių šeimų tarpusavio santykius, ir kaip galime pakeisti neigiamas tendencijas?

_1-18Skųstis dėl to, kaip jaunoji karta naudoja technologijas – labai paprasta ir netgi gana populiaru. Visgi neseniai Common Sense Media atlikta apklausa aiškiai parodė, jog apie savo santykį su telefonais ir kitais dažniausiai naudojamais prietaisas derėtų susimąstyti tiek vaikams, tiek jų tėvams. Ko gero, akivaizdžiausiai tai pademonstruoja šeimų miego įpročiai. Duomenys rodo, kad net 40 proc. paauglių naudoja telefoną prieš pat miegą, trečdalis jį patikrina prabudę vidury nakties, o 32 proc. – tai būna pirmasis dalykas, kurį jie padaro iš pat ryto. Statistika, žinant neigiamą šviesos šaltinių įtaką miegui ir tai, koks būtinas jis augančiam organizmui, labai pavojinga. Visgi suaugusieji elgiasi ne ką pavyzdingiau. Prieš pat miegą į telefono ekraną žiūri 26 proc. iš jų. Kas ketvirtas suaugęs telefoną patikrina per penkias minutes nuo atsibudimo. Kaip žinia, ekranų skleidžiama šviesa stabdo hormono melatonino, signalizuojančio organizmui, kad atėjo metas poilsiui, gamybą, tad toks, regis, nekaltas įprotis ilgalaikėje perspektyvoje gali padaryti daug žalos.

_2-53Dar įdomiau pasidaro, kai pasižiūrime į statistiką, kiek paauglių ir suaugusiųjų jaučiasi turį problemų, reguliuodami su prietaisais praleidžiamą laiką. Čia skaičiai yra mažų mažiausiai netikėti. Net 52 proc. suaugusiųjų pripažįsta, jog su telefonu rankose praleidžia per daug laiko. Palyginimui, dar prieš trejus metus tokių buvo tik 39 proc. Maža to, pripažįstančių, kad jie yra netgi priklausomi, per šį laikotarpį padaugėjo nuo 27 proc. iki 45 proc. Tuo tarpu, kai kalba pasisuka apie vaikus ir paauglius, matomos absoliučiai priešingos tendencijos. „Priklausomų“ jaunuolių per trejus metus sumažėjo nuo 50 proc. iki 39 proc., o su telefonais per daug laiko praleidžiančiųjų nuo 61 proc. iki 39 proc. Ką visa tai reiškia? Apklausos organizatoriai atkreipia dėmesį, kad tokius vertinimus lemia perspektyva. Jaunoji karta su prietaisais draugauja nuo pat mažumės, todėl sugeba su jais užmegzti šiek tiek geriau subalansuotą santykį, kai tuo pačiu metu jų tėvai į technologijas pasineria visa galva.

_3-54

Apklausos organizatoriai taip pat pastebi, jog labai svarbu sugriauti seną įsitikinimą, kad paaugliai įlindę į telefonus praleidžia gerokai daugiau laiko nei jų tėvai. Pasirodo, ši statistika praktiškai visiškai suvienodėjo. Pavyzdžiui, aktyviausiųjų naudotojų (per valandą telefoną patikrinančių kelis kartus) procentas tarp paauglių ir suaugusiųjų yra praktiškai identiška – atitinkamai 43 proc. ir 42 proc. Kodėl tuomet vienų priklausomybės mastai mažėjo, o kitų auga? Analitikai sako, kad dvi kartos paprasčiausiai kitaip žiūri į tą pačią problemą. Suaugusieji gerokai labiau pergyvena dėl neigiamo technologijų poveikio ir daug labiau kreipia dėmesį į tai, kas blogai. Tuo tarpu vaikai ir paaugliai paprasčiausiai net neatsimena laikų be išmaniųjų telefonų, todėl gana intensyvus jų naudojimas jiems yra absoliučiai normalus. Kurie tuomet teisūs? Ko gero, nei vieni. Tačiau panašu, kad, kaip jau anksčiau minėjome, paaugliams kiek geriau pavyksta nebūti taip apsėstiems technologijų.

_4-49Visgi, matyt, labiausiai neraminanti Common Sense Media tyrime atsiskleidžianti tendencija su pačiu telefonų naudojimu tarsi tiesiogiai net ir nesisieja. Bent jau iš pirmo žvilgsnio. Pasirodo, paaugliai ir jų tėvai vis labiau nerimauja dėl vieni kitų, bet savo nerimą tiesiog pasilieka sau, vengdami dar vieno ginčo. Jau spėjome įsitikinti, jog pakankamai didelė dalis suaugusiųjų ir paauglių pripažįsta su telefonais praleidžiantys šiek tiek per daug laiko. Kas antras paauglys taip pat galvoja, kad jų tėvai galėtų sumažinti naudojimosi laiką. Savo ruožtu, tą patį apie savo vaikus mąsto šeši iš dešimties suaugusiųjų. Visgi jeigu prieš trejus metus dėl šių dalykų ginčydavosi, kas trečia šeima, tai dabar tai daro tik kas penkta. Kitaip tariant, daugybėje namų nuolat tvyro jausmas, kad kažkam būtų labai naudinga pakoreguoti savo įpročius, bet tokie priekaištai vis rečiau išsakomi garsiai. Užuot atvirai apie tai pasikalbėjus, problema tiesiog ignoruojama. Labai dažnai, tai daroma sulendant į savo prietaisus.

_5-46Kokias išvadas galime padaryti iš šios apklausos ir jos atskleistų tendencijų? Tapti luiditais ir atsisakyti technologijų tikrai niekas nesiūlo, bet taip pat akivaizdu, kad jos negali atstoti tiesioginio žmogiško santykio. Ypač šeimoje. Apatija ar pasakymas, kad „yra kaip yra“, tikrai nepadės spręsti šių problemų. Geroji naujiena ta, kad, regis, šeimos ima vis geriau suprasti, kad čia kalti ne patys prietaisai, o tie, kas juos valdo. Du trečdaliai dalyvavusiųjų apklausoje teigė, kad jų namuose galioja tam tikros taisyklės, šiek tiek reguliuojančios naudojimąsi telefonais, planšetėmis ir kompiuteriais. Ekspertai pataria pradėti nuo savotiškų „tuščių erdvių“ sukūrimo. Tai reiškia, kad tam tikrose vietose arba tam tikru metu niekas nesinaudoja savo prietaisais. Žinoma, labai svarbu, kad šiai taisyklei sąžiningai paklustų visi: tiek vaikai, tiek tėvai. Iš pradžių tai padaryti gali būti labai sunku, bet, susiformavus naujiems įpročiams, atgal sugrįžti paprastai niekam nebesinori.