Gyvenimo būdas

Evoliucija niekada nesibaigia: kaip žmonės atrodys tolimoje ateityje?

1970 sausio 1

Ginčai dėl evoliucijos teorijos teisingumo jau seniai nutilo. Ją jau netgi sunku vadinti „tik“ teorija, mat šio principo veikimas jau seniai patvirtintas ir įrodytas. Diskutuojama tik dėl detalių ar bandant atsekti jos kelią. Be abejo, daugiausiai mūsų dėmesio susilaukia žmonių evoliucijos istorija. Kiekviena naujai atrasta dėlionės detalė šiek tiek pakeičia supratimą apie tai, iš kur mes atsiradome. Jeigu kažkada viskas atrodė gana paprasta ir logiška, tai dabar jau žinome, jog viskas vyko gerokai komplikuočiau – žmonės vystėsi ne prognozuojamu linijiniu būdu, o nuolat stabčiodami, sukdami į evoliucinius akligatvius ir t.t. Žvelgiant į šią istoriją, neišvengiamai užsimąstome ir apie ateitį. Kas žmonių laukia po keliasdešimties tūkstantmečių? Evoliucija juk niekada nesibaigia, tad logiška būtų manyti, kad su Homo Sapiens viskas dar tikrai nesibaigs.

_-47

Ko gero, visi esame matę tą klišinį žmonijos evoliucijos paveikslėlį, kuriame viskas prasideda nuo beždžionės, tada išsivysto į humanoidą, vėliau į beveik–žmogų ir galiausiai – mus. Tačiau evoliucija gerokai komplikuotesnė. Ji labiau primena ne liniją, o vešlų medį. Dar daugiau. Jo šakos labai dažnai persipynusios, keistų formų. Homo Sapiens yra pirmieji žmonės, kurie gyvena be „pusbrolių“. Milijonus metų po Žemę tuo pačiu metu vaikščiodavo kelios žmonių rūšys.  Modernieji žmonės ja dalinosi su neandertaliečiais, denisoviečiais ir, ko gero, netgi paskutiniaisiais Homo Erectus bei kitomis archaiškomis žmonių rūšimis. Tai dar ne viskas. Skirtingos žmonių rūšys taip pat ir kryžminosi tarpusavyje. Homo Sapiens neandertaliečius ne tik nukonkuravo, bet ir iš esmės asimiliavo. Skaičiuojama, jog eurazijiečių genome yra apie 2 proc. jų DNR. Taigi neandertaliečiai neišmirė, jie tebegyvena mumyse. Tas pats nutiko ir su denisoviečiais (žmonių rūšis, gyvenusi panašiu metu, kaip ir neandertaliečiai, apie kurią dar mažai žinome). Jų DNR (kai kuriais atvejais iki 6 proc.!) aptinkamas Papua–Naujosios Gvinėjos, Okeanijos bei netgi Pietų Afrikos ir senuosiuose Amerikų gyventojuose.

_2-67

Tiesą sakant, vieninteliai Homo Sapiens, kurių genomas „švarus nuo priemaišų“ yra afrikiečiai iš sub-Sacharos. Tai, beje, vienas iš įrodymų, kad visų mūsų šaknys – Afrikoje. Galbūt kitas žmonių rūšis mes nukonkuravome ir absorbavome amžiams? Kai kurie mokslininkai mano, kad kaip tik taip ir yra, ir Homo Sapiens šaka evoliucijos medyje iš esmės nebeišsišakos. Evoliucijos varomoji jėga – genai. Tiksliau, jų mutacijos. Nauja rūšis atsiranda tuomet, kai jos pirmtakų DNR įgyja naujų savybių. Visgi gamtoje stebimi pavyzdžiai rodo, kai tokios inovacijos atsiranda mažose, izoliuotose populiacijose, mat tik jose mutacija per ilgą laiką gali tapti paveldima ir paplisti. Tačiau šiuolaikiniai žmonės taip jau seniai nebegyvena. Pasaulis dar niekada nebuvo toks mažas. Mes ne tik gyvename kaip niekada mobiliai, bet ir vis dažniau kuriame rasinių bei etninių ribų nepaisančias šeimas. Taigi tikėtis, jog esamomis aplinkybėmis kažkur pasaulyje susiformuos uždara bendruomenė, kuri išliks atsiskyrusi tūkstančius metų, paprasčiausiai nėra realistiška.

_3-68

Visgi čia tik viena stovykla. Daugybė mokslininkų įsitikinę, kad Homo Sapiens sėkmingai evoliucionuoja toliau. Natūrali atranka tebevyksta, bet jeigu anksčiau pirmoje vietoje buvo fiziniai faktoriai – atsparumas ligoms, jėga, ištvermė ir t.t. – tai dabar jų reikšmė menksta. Ekonominę ir socialinę sėkmę šiandien labiau lemia mūsų protiniai bei kūrybiniai gebėjimai. Kitaip tariant, dėka jų pakylame aukščiau visuomenės hierarchijoje ir turime daugiau pasirinkimų renkantis partnerius, t.y., ilgalaikėje perspektyvoje (atsiminkime, kad evoliucijoje viskas vyksta labai lėtai) būtent šias savybes turintieji teoriškai turėtų išlikti ir sklandžiau perduoti savo genus. Būtina įvertinti ir dar vieną reikšmingą faktorių – technologinę pažangą. Genų modifikacija – nebėra tik teoriniai samprotavimai  (Kinijoje jau auga pirmasis genetiškai modifikuotas kūdikis). Labai realu, kad jau pradedant kūdikius bus galima juos ne tik apsaugoti nuo polinkio į ligas, bet ir numatyti fizines savybes. Taigi žmonės taps daug sveikesniais ir gražesniais. Tiesa, čia atsiranda ir rimta etinė problema: genetinė modifikacija juk bus prieinama toli gražu ne visiems.

_4-63

Dalis mokslininkų ir mąstytojų mano, kad technologijų poveikis žmonijos ateičiai bus dar reikšmingesnis ir fundamentalesnis. Anot jų, žmonės, tiesiogine ta žodžio prasme, susilies su technologijomis. Kitaip tariant, technologijos mums padės peržengti biologines mūsų ribas. Šis procesas netgi turi atskirą terminą – transhumanizmas. Tai irgi jau nebėra tik kažkokia mokslinės fantastikos koncepcija. Kai kas jums pasakytų, kad transhumanai jau dabar vaikšto gatvėmis. Kaip kitaip bepavadinti žmones su širdies stimuliatoriais, dirbtiniais sąnariais ir t.t.? Jų biologiniai kūnai juk tiesiogine ta žodžio prasme susilieję su technologijomis. Šis procesas tik spartės: mechaniniai protezai, pojūčius stiprinantys prietaisai ir t.t. jau yra čia pat. Tačiau ir tai nublanksta prieš Dirbtinio intelekto sprendimų galią. Įsivaizduokite, ką su žmogumi padarytų gebėjimas būti prisijungus prie interneto be jokio išorinio prietaiso pagalbos. Skamba labai futuristiškai, bet ar tikrai neįtikimai? Tokį viską sujungiantį prietaisą mes jau turime savo rankoje. Ar jis negalėtų persikelti tiesiai į mūsų galvas? Ir atvirkščiai. Ar sąmonė tokiu atveju turėtų apsiriboti vien biologiniu kūnu?

_5-60

Lieka ir dar viena labai svarbi žmonijos vystymosi galimybė. Jau minėjome, kad evoliucijai būtinos mažos, izoliuotos populiacijos, kuriose genų mutacijos per ilgą laiką gali tapti paveldimomis ir paplisti. Sakydami, kad sunku įsivaizduoti, kaip tokios aplinkybės galėtų susiformuoti šiuolaikiniame pasaulyje, šiek tiek pamelavome. Taip nutikti galėtų žmonijai iš tikrųjų imant kolonizuoti kosmosą. Įsivaizduokime, kad žmonės apsigyvena net ne taip ir toli – Mėnulyje. Gravitacija čia šešis kartus silpnesnė nei Žemėje. Jame nėra atmosferos, tad čia milžiniška radiacija. Be to, ir Saulės šviesa jame visai kitokia. Ką tokios sąlygos padarytų su žmonėmis vos per kelias kartas? Jie taptų gerokai aukštesni, pasikeistų jų kaulų struktūra (jie nebebūtų tokie stiprūs, mat tam tiesiog nebūtų poreikio), sumažėtų jų raumenų masė, jie taptų nepalyginamai atsparesni radiacijai, jie kitaip reaguotų į šviesą, jiems, ko gero, reikėtų mažiau deguonies, galų gale, jie valgytų kitokį maistą, o tai pradėtų dar daugiau pokyčių. Kitaip tariant, tokiomis ekstremaliomis sąlygomis per evoliucinį akimirksnį Mėnuliečiai taptų iš esmės nauja rūšimi.