Štai klausimas, kuris bus daug sudėtingesnis nei gali pasirodyti iš pradžių: ką 2020–aisiais reiškia terminas „televizija“? Ištisus dešimtmečius viskas buvo gana paprasta. Didelės kompanijos (televizijos kanalai) pačios arba su partneriais kurdavo video turinį, kurį transliuodavo kuo platesniam žmonių ratui. Šie tą turinį žiūrėdavo per savo televizorius ir už tai susimokėdavo žiūrėdami reklamas. Paprasta. Tačiau tada viską sugadino internetas. Jo amžiuje aišku nebent tai, kad egzistuoja toks fizinis daiktas, kaip televizorius. Tačiau, tai, kad kažką per jį žiūrite, dar nereiškia, kad tas „kažkas“ yra televizija. Ir atvirkščiai. Tai, ką mes tradiciškai norėtume vadinti televizija, šiandien labai sėkmingai galime žiūrėti, pavyzdžiui, per savo išmanųjį telefoną. Visa tai verčia paklausti: ar šiandien toks terminas dar iš viso reikalingas?
Esminis virsmas
Kodėl iš viso verta užduoti tokį klausimą? Kas leidžia mums svarstyti, kad galbūt šiuolaikiniai video turinio vartojimo būdai jau nebelabai nusipelno „televizijos“ vardo? Esminis skirtumas slepiasi pačiame kanalo ir žiūrovo santykyje. Jis visada būdavo pakankamai vienpusis. Kanalas tiesiog transliuodavo savo programą, bet darydavo tai gana aklai. Signalo bangos tiesiog sklisdavo visomis kryptimis, tikintis, kad gal kažkas prie jų prisijungs. Žinoma, skirtingomis laidomis taikyta į skirtingas auditorijas, bet niekada negalėjai būti tikras, kas būtent jas žiūri. Net ir televizijos reitingai visada buvo labiau edukuoti spėjimai, o ne tikslūs duomenys. Palyginkite tai su stream’inimo platformų veikimo principu. Jos tiksliai žino, kas jūs, kiek jums metų. Jos turi duomenis apie tai, ką, kada ir kaip intensyviai žiūrėjote. Labai dažnai jos netgi gali „sukryžminti“ turimus duomenis, t.y. kažką rekomenduoti pagal paieškas kituose puslapiuose.
Permainos gimdo permainas
Video turinį mes jau įpratome vartoti kokį norime, kada norime ir kaip norime. Norite per savaitgalį peržiūrėti visą serialą? Jokių problemų. Kažką pradėjote, užmetėte keliems mėnesiams, o tada nusprendėte sugrįžti – irgi jūsų valia. Praėjo tie laikai, kai, praleidęs vieną ar kelias serijas, rizikuoji nebesuprasti, kas vyksta. Televizija prarado savo masiškumą. Populiarias laidas vienu metu anksčiau žiūrėdavo, o rytojaus dieną aptardavo didžiulė žmonių dalis. Šiandien tokios kolektyvinės patirties beveik nebeliko (būtent jos labai dažnai ir ilgimasi). Mes žiūrime savo tempu ir vis dažniau pakankamai nišinį turinį. Be to, patys serialai tokiose platformose kaip Netflix pasirodo nebe po epizodą, o kaip ištisi sezonai. Tai labai svarbus pokytis, keičiantis patį istorijų pasakojimo pobūdį, mat kūrėjai gali nebebijoti, kad serialas bus nutrauktas viduryje sezono ir dėl to koncentruotis į ambicingesnius pasakojimus.
Ar „sezonai“ dar kažką reiškia?
Televizija visada buvo ir yra labai cikliškas fenomenas. Kartu su rudeniu prasidėdavo ir naujas jos sezonas. Kanalai pasiūlydavo šviežią tinklelį su nematytais projektais, filmais, serialais. Vėliau, kitų metų pradžioje, tinklelis būdavo peržiūrimas, atsikratant nepateisinusių lūkesčių, menkus reitingus generuojančių pavadinimų, ir pakeičiant juos naujais. Ciklas lengvai prognozuojamas, bet tuo pačiu ir labai inertiškas, nesuteikiantis daug lankstumo nei kanalams, nei žiūrovams. Stream’inimo platformos visa tai išmetė pro langą. Jų metiniame tinklelyje sezonai praktiškai nebeegzistuoja. Taip, daugiau naujų pavadinimų pasirodo rudenį, o ne vasarą, bet pats jų srautas niekada nenutrūksta. Maža to, vieno ar kito serialo pasirodymas netgi gali būti suplanuotas labai konkrečiai bei įžvalgiai. Pavyzdžiui, populiariojo Stranger Things antrasis sezonas startavo spalio 27 d., mat tai buvo Helovino savaitgalio penktadienis. Nereikia net sakyti, kad žiūrimumas buvo rekordinis.
Naujoji televizija
Ir vis dėlto, nepaisant visų šių pokyčių, televizijos kanalai niekur nedingo. Jie paprasčiausiai pamažu adaptuojasi prie naujosios realybės, bandydami beviltiškai neatsilikti nuo rinką išbalansavusių naujų kompanijų. Svarbiausias jų uždavinys – ne tik pasiūlyti originalaus turinio, bet ir suteikti galimybę jį žiūrėti sau patogiu metu bei būdu. Tą iš esmės ir daro GO3 paslauga. Ji pasiūlo daugybę populiarių kanalų ir visą jų turinį, bet tuo pačiu ir galimybę jį laisvai atsisukti bei žiūrėti bet kuriame turimame prietaise. Kitaip tariant, taip griaunami tradicinės televizijos rėmai. Vietoj „prisijungimo prie televizijos bangų“ atsiranda galimybė laisvai naršyti po neišsenkančio turinio biblioteką. Tik kyla štai koks klausimas: ar GO3 dar tebėra televizija? Šį klausimą galima sugretinti su kitu: ar podkastai yra radijas? Raiškos forma lyg ir panaši, bet veikimo principas esmingai skiriasi.
Kokia tuomet televizijos ateitis?
Kartais kokį nors terminą mes naudojame net ir tada, kai jis jau yra nebelabai tinkamas. „Televiziją“, panašu, kaip tik toks likimas ir ištiko. Gal jis išliks, panašiai kaip išliko frazė „pasuk man“, o gal ją pakeis visai naujas, teisingesnis terminas. Tokios platformos, kaip GO3, ir toliau vystysis, tapdamos dar lankstesnėmis, geriau prisitaikančiomis prie individualių vartotojų poreikių. Tuo pačiu toliau mutuos ir pačios laidos. Tradiciniai pusvalandžio ar valandos formatai (iš tikrųjų 21 ir 42 minučių, mat reikia palikti laiko reklamai) nebelabai turi prasmės. Viena vertus, žmonės mielu noru sutinka žiūrėti poros valandų trukmės podkastą. Antra vertus, į kokią kategoriją įdėti 8 minučių trukmės YouTube video? Eksperimentus su forma lemia ir pačios technologijos. Pavyzdžiui, kas galėjo pamanyti, kad atsiras toks reiškinys, kaip vertikalios dramos? „Televizija“ ir toliau keisis, mutuos, šakosis. Pastovus liks tik žmonių noras turėti galimybę viską patogiai pasiekti vienoje vietoje.
