Gyvenimo būdas

Ar mes iš tikrųjų nerūpime savo katėms, arba ką galvoja gyvūnai?

2019 lapkričio 21

Ko gero, kiekvienas iš mūsų kada nors glostė savo šunį ar katę ir svarstė, ką ši jaučia ir galvoja (ypač apie jus). Žmonijos požiūris ir santykis su gyvūnais istoriškai nuolat keitėsi. Kažkada mes nuolat gyvenome jų apsuptyje, tada šiek tiek nuo jų nutolome, o dabar mokomės kartu gyventi moderniame pasaulyje. Keitėsi ir mūsų supratimas apie tai, kaip gyvūnai patiria patį gyvenimą. Ar jie tiesiog vadovaujasi instinktais ir neturi nei jausmų, nei emocijų? Kas vyksta jų smegenyse? Klausimų daug, o atsakymų mažai. Gyvūnai kalbėti juk nemoka, tad ir papasakoti apie savo patirtis negali. Visgi šiuolaikinės technologijos ir moksliniai tyrimai pamažu praveria šią paslapties skraistę. Taip, gyvūnai jaučia ir galvoja. Kartais net labai kompleksiškai. Jie patiria empatiją, prisirišimą, liūdesį ir daugybę kitų emocijų. Paprasčiausiai visa tai jie išreiškia kiek kitaip nei žmonės.

Ar sąmonė – tik žmogiškos fenomenas?

Sąmonę mes esame linkę suvokti kaip išskirtinai žmogišką bruožą. Ji daro mus mumis. Gebėjimas racionalizuoti, planuoti, apmąstyti yra tai, kas mus išskiria iš kitų rūšių, daro mus „pranašesniais“. Vis dėlto, mes esame mažiau išskirtiniai nei norėtume manyti. Gyvūnai pasaulį patiria ne ką mažiau kompleksiškai nei mes. Jie suvokia, kas yra jų draugai, o kas priešai. Jie turi ambicijų ir siekia aukštesnio statuso. Jie varžosi tarpusavyje, patiria pergales ir pralaimėjimus. Galų gale, juos motyvuoja tos pačios pagrindinės jėgos: išlikimas, sotumas, saugumas ir giminės pratęsimas. Kaip tuomet su sąmone? Tikrasis klausimas čia: ar gyvūnai turi kognityvines patirtis ir patiria reakcijas į jas? Atsakymas: žinoma, kad taip.  Juk visi esame matę, kaip jie demonstruoja baimę, pyktį ar smalsumą. Užtenka šiek tiek ilgiau pastebėti šunį, katę ar tiesiog paukščius už lango, kad pamatytumėte, kaip jie mezgą santykį su aplinkiniu pasauliu. Jie žaidžia vien dėl smagumo. Mėgaujasi ramybe. Ieško šilumos ir švelnumo.

Kodėl mums tai sunkoka priimti?

Žmonės, per gyvenimą turėję ne vieną šunį ar katę, jums taip pat patvirtins, kad kiekvienas iš jų turėjo ir savitą asmenybę. Tam tikrų įpročių ar keistenybių, kurie jūsų augintinį ir darė būtent jūsų augintiniu. Nepaisant to, dažnam kiek sunkokai sekasi garsiai ištarti, kad gyvūnas turi sąmonę. Mokslininkai pastebi, kad, ko gero, taip yra dėl to, kad mes ją suvokiame kaip kažkokį paslaptingą reiškinį, savotišką „vaiduoklį mašinoje“. Gyvūnų elgesys buvo redukuotas iki vieno vienintelio bruožo. Lapės gudrios, pelėdos išmintingos, o vėžliai lėti, bet atkaklūs. Mes nieko nežinojome apie jų smegenų veiklą, neuronų struktūrą ir t.t. Visgi šiandien galimybės jau gerokai išsiplėtė. Galime stebėti ne tik gyvūnų elgesį, bet ir jų smegenų veiklą, matyti jų genus. Kaip sako knygos „Ką gyvūnai jaučia ir galvoja“ autorius Carl Safina, tiems, kurie dažnai stebi gyvūnus nekyla jokių abejonių dėl jų sąmoningumo. „Be sąmonės jie tiesiog negalėtų priimti sprendimų, kuriuos jie priima. Nepaisant to, net ir tarp kai kurių mokslininkų gajus požiūris, kad gyvūnai nejaučia ir negalvoja“, – stebisi jis.

Šunys laukia ir ilgisi būtent mūsų

Šunys žmogaus geriausiais draugais vadinami ne be reikalo (atleiskite kačių mylėtojai). Mūsų ryšys ypatingas tuo, kad mes paprasčiausiai evoliucionavome drauge, todėl per daugelį kartų išmokome geriau suprasti vieni kitus. Ko gero, esate pastebėję, kad jūsų augintinis pakankamai gerai skaito jūsų nuotaikas. Jis žino kada kartu paliūdėti, kada jus išjudinti iš slogučio, o kada mėgautis žaidimu. Tačiau mes irgi labai gerai juos pažįstame. Tyrimai rodo, kad žmonės geba labai patikimai identifikuoti šunų skleidžiamus garsus, t.y., kada jie signalizuoja stresą, pyktį, baimę ir t.t. Šunys pasižymi ir pakankamai nebloga atmintimi. Jie puikiai žino, kur paslėpė mėgstamą žaislą ar kaulo gabalą, o taip pat pamena svarbesnius savo gyvenimo įvykius. Maža to, šunys jaučia ir laiko tėkmę. Tyrimai rodo, kad kuo ilgiau jie nemato šeimininkų, tuo labiau jų pasiilgsta. Be to – šitai gal net esate pastebėję – jeigu kasdien namo grįžtate daugmaž tuo pačiu laiku, šuo žino kada jūsų laukti. Manoma, kad laiką jis jaučia uosle, t.y., tikisi jūsų reaguodamas į jūsų kvapo lygį namuose.

Ar mes tikrai nerūpime savo katėms?

Katės garsėja savo nepriklausomumu. Jos tarsi gyvena su žmonėmis, bet mūsų santykių su jomis tikrai neprilyginsime tiems kuriuos turime su šunimis. Labai dažnai mus netgi gali apimti jausmas, kad nelabai mes toms savo augintinėms ir rūpime. Tačiau pastaraisiais metais atlikti tyrimai leidžia manyti, kad tokia baimė nėra pagrįsta. Katės iš tikrųjų prisiriša prie mūsų, bet tiesiog ne taip akivaizdžiai tai parodo. Iš kur mes tai žinome? Gyvūnų prisirišimą prie šeimininko galima pamatuoti stebint, ar šis jį naudoja kaip ramybės ir saugumo šaltinį. Kitaip tariant, ar nežinomoje vietoje jis jo instinktyviai ieško. Būtent tai tyrėjai ir siekė išsiaiškinti. Eksperimento metu šeimininkas ir katė įleidžiami į nepažįstamą patalpą ir praleidžia joje pora minučių. Po jų šeimininkas išeina, palikdamas katę vieną. Tai jai, kaip ir galima tikėtis, sukelia švelnų stresą (jis pasireiškia skleidžiamais garsais, uodegos judesiais ir t.t.). Dar po poros minučių jis sugrįžta. Katė tuomet natūraliai ima ieškoti savo žmogaus, nes jis yra vienintelis „saugus“ elementas patalpoje. Katė gal ir nerodo tiek džiaugsmo kaip šuo, bet su pažįstamu žmogumi ji tiesiog jaučiasi ramiau ir užtikrinčiau.

Ar gyvūnai geba empatizuotis?

Empatija – tai dar vienas bruožas, kurį žmonės labai nori rezervuoti tik sau, atmesdami galimybę, jog ją patiria ir gyvūnai. Tačiau ši kompleksiška emocija būdinga ir kitoms rūšims. Daugybę kartų užfiksuota, kaip, pavyzdžiui, orkoms medžiojant kitos rūšies banginę su jaunikliu, pastariesiems į pagalbą atskuba kita suaugę individai. Žinoma, galima sakyti, kad čia suveikia paprasčiausias instinktas kovoti su plėšrūnu arba saugoti savo gentainius, bet kaip tuomet paaiškinti atvejus, kai gyvūnai padeda net ne savo rūšiai. Afrikoje ne kartą fiksuoti atvejai, kai drambliai padeda pasiklydusiems žmonėms. Jie juos apsupa, taip apsaugodami nuo aplink slampinėjančių grobuonių (pačius dramblius jie dažniausiai aplenkia). Logiškai mąstant drambliai taip elgtis neturi jokių savanaudiškų sumetimų. Fiksuoti ir atvejai, kai kuprotieji banginiai apgina nuo orkų būrio medžiojamus ruonius. Toks elgesys jiems gali būti netgi pavojingas, todėl jam reikia gerokai išsamesnio paaiškinimo nei „instinktai“.