Žmonės yra plepiai iš prigimties. Socialinis gyvenimas dar nuo priešistorinių laikų buvo tai, kas daro žmones žmonėmis. Bendraudami mes ne tik gebame bendradarbiauti, keistis informacija ir sukurti neįtikėtinus dalykus. Bendravimas būtinas ir pačiai mūsų emocinei sveikatai. Tyrimai rodo, kad socialinis atstūmimas mums sukelia tiek pat ar netgi daugiau skausmo, kaip ir fizinės traumos. Nieko nuostabaus, kad mes nepaliaudami ieškome būdų, kaip lengviau pasiekti kitus žmones, užmegzti su jais kontaktą. Telekomunikacijos juk tam ir reikalingos. Tačiau, nors tarpusavyje žmonės ir bendrauja kaip niekada intensyviai, komunikacija su šunimis ar katėmis į priekį nelabai pasistūmėjo. Mes jų vis dar nesuprantame. Gal net dar labiau nei prieš kelis šimtmečius. Ar gali būti taip, kad susikalbėti su gyvūnais mums galiausiai padės dirbtinis intelektas?
Ar gyvūnai turi savo kalbą?
Jeigu mes jau keliame klausimą „kada susikalbėsime su gyvūnais?“, ar tai reiškia, kad jie turi savo kalbą? Juk toks klausimas sufleruoja, jog tokia kalba egzistuoja, tik dar nėra iššifruota. Visgi suprasti gyvūnus – labai sudėtingas galvosūkis. Mums gal visai norėtųsi tikėti, kad jie per Kūčias prabyla žmogau balsu, o likusius metus tarpusavyje bendrauja savo kalba, bet realybė labiau komplikuota. Gyvūnai kalbasi tarpusavyje, bet daro tai visai kitokiais būdais nei žmonės. Kitaip tariant, jeigu norime juos suprasti, turime atsikratyti žmogiško šališkumo, t. y., suprasti, jog komunikacija gali būti ne tik verbalinė. Nes, o kas iš viso yra bendravimas? Lietuvių kalbos žodynas šį žodį aiškina kaip apsikeitimą informacija. Ar gyvūnai tai daro? Be abejo! Skirtumas tik tas, kad jeigu žmonės tam naudoja garsus bei įvairius rašytinius ženklus, tai gyvūnai pasitelkia kitus metodus. Mes tiesiog ne visada atpažįstame juos kaip komunikaciją.
Kaip bendrauja gyvūnai
Žmogaus sugebėjimas komunikuoti, ko gero, yra pats vertingiausias mūsų rūšies bruožas. Jau pirmykščiai žmonės sugebėjo daryti kai ką revoliucingo: bendrauti ne tik su aplink esančiais gentainiais, bet ir su tais, kurių jau nebėra. Kitaip tariant, žmonės išmoko kaupti informaciją. Tai labai svarbu. Daug svarbiau, nei gali pasirodyti iš pradžių. Gyvūnai to daryti nesugeba. Savo jaunikliams jie gali perduoti tik tai, ką žino patys. Kolektyvinė atmintis čia nelabai egzistuoja. Ši aplinkybė labai smarkiai formuoja ir tai, kaip gyvūnai bendrauja. Jų komunikacija yra daug labiau čia ir dabar. Įvairiais signalais gyvūnai praneša apie savo savijautą, įspūdžius, nuotaiką. Jie netgi turi būdų, kaip tokią informaciją perduoti per atstumą. Tarkime, raganosiai uosto vieni kitų mėšlą ir pagal tai sprendžia, kur ir kokio pašaro ieškoti. Šunys bei vilkai vartosi ant žemės ne tik dėl smagumo, bet ir tam, kad aptiktą įdomų kvapą parneštų namo. Drambliai savo nuotaikas komunikuoja skleisdami žmogui negirdimas vibracijas, sklindančias iki 250 km spinduliu. Šį įdomių bendravimo formų sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti.
Kas mums trukdo susikalbėti su gyvūnais
Tiesą sakant, mokslininkai pastebi, kad gyvūnams suprasti mus sekasi daug geriau nei mums juos. Taip yra dėl to, kad mes pernelyg pripratome prie verbalinės komunikacijos ir kartais pamirštame, kad bendraujame ir gyvūniškai: kvapais, mimikomis, gestais ir t. t. Tikrai esate atkreipę dėmesį, kad jūsų šuo labai greitai pajaučia, kokios nuotaikos esate. Ir tam jam visai nereikia išgirsti jūsų pasakojimo apie tai, kaip praleidote dieną. Kita vertus, gyvūnų bendravimas yra labai funkciškas. Jie komunikuoja išskirtinai praktiniais sumetimais. Šunys klauso jūsų visų pirma tam, kad žinotų, kaip su jumis elgtis. Jiems visai neįdomu, kur savaitgalį buvo Zita iš buhalterijos, ar kokį memą jums atsiuntė Tadas iš Pardavimų. Be to, gyvūnų komunikacijoje viskas daug tiesmukiau. Čia nėra nei subtilių intonacijų, nei perkeltinių prasmių, nei kitų panašių kalbinių niuansų. Atrodytų, tai turėtų palengvinti supratimo uždavinį, bet iš tikrųjų žmonėms kiek sunku perlipti per save – gyvūnus ir jų bendravimo formas mes linkę antropomorfizuoti, priskirdami joms žmogiškuosius motyvus.
Gyvūnų komunikacija ir dirbtinis intelektas
Atrodytų, dirbtinis intelektas turėtų būti puikus sprendimas gyvūnų komunikacijos galvosūkiui. Jis pasirodė esąs labai naudingas šifruojant mirusias kalbas. Automatizuotos sistemos juk nėra angažuotos, tad tikrai neįpuls į gyvūnų sužmoginimo pinkles, ar ne? Bėda ta, kad dirbtinį intelektą šiaip jau irgi kuria žmonės, tad mūsų tendencingumas persiduoda ir jam. Komunikacija – tai gerokai daugiau nei vien garsai. Būtina įvertinti ir kontekstą, ir laiką, ir toną, ir veido išraiškas. Jau žmonėse šitai padaryti yra sunku. Su gyvūnais dar sunkiau. Kaip skamba delfiniškas sarkazmas? Dabartinė mokslininkų strategija atrodo taip: surinkti kuo daugiau gyvūnų skleidžiamų garsų ir leisti dirbtiniam intelektui juos segmentuoti, ieškoti pasikartojimų. Panašu, kad toks metodas pasiteisina. 2017 m. mokslininkų grupė pradėjo taip kaupti vienos beždžionių rūšies skleidžiamus garsus. Dirbtinio intelekto sistema dabar geba jų reikšmę sėkmingai atpažinti net 90 proc. atvejų. Kita mokslininkų grupė fiksuoja avių išraiškas ir stebi jų koreliaciją su maitinimosi įpročiais. Šių dviejų metodų sujungimas šiuo metu atrodo kaip potencialus atsakymas į gyvūnų komunikacijos problemą.
Ar reikalingas Google Translate gyvūnams?
Na gerai, Google Translate atitikmens, ko gero, niekada ir neturėsime. Klausimas, ar mums jo iš viso reikia. Dalis smagumo turint šunį ar katę juk ir yra bandymas suprasti jų poreikius, stebėjimas, kaip kitaip jie suvokia pasaulį nei mes. Kam tuomet dirbti prie gyvūnų kalbą šifruojančio dirbtinio intelekto? Čia galima išskirti dvi pagrindines priežastis. Pirmoji – tai sistemų tobulinimas. Viskas šiame pasaulyje yra susiję. Sukūrus dirbtinį intelektą, kuris susikalba su gyvūnais, bus lengviau tobulinti ir padedantį žmonėms. Antroji – praktiškesnė ir kilnesnė. Kaip žinia, daugybė gyvūnų rūšių išgyvena ne pačius geriausius laikus. Žmonių veikla yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl. Išmokę geriau jų klausytis, turėsime geresnę galimybę ištaisyti padėtį. Mokslininkai pateikia labai paprastą pavyzdį. Naujojoje Zelandijoje gyvena labai retos neskraidančios papūgos Kakapo. Patinėliai pateles vilioja skleisdami unikalius sprogimo garsus. Kuo didesnis sprogimas – tuo sėkmingesnis patinėlis. Tačiau kadangi papūgų likę labai mažai, susitraukė ir jų genetinis fondas. Sėkmingų giedotojų kaip niekada mažai. Dirbtinis intelektas suteiktų progą identifikuoti sėkmingiausius patinėlius ir juos perkelti į kitus regionus bei taip suteikti populiacijai daugiau įvairovės. Kitaip tariant, labai tikėtina, kad dirbtinio intelekto vertėjai mums padės išgelbėti ne vieną rūšį.
