Verslas

Ar COVID-19 paskatins deglobalizaciją?

2020 liepos 24

Globalizacija jau kurį laiką atrodė kaip apdaužyta bokso kriaušė, tačiau aktualus šių metų klausimas – ar koronaviruso pandemija netaps lemiamu smūgiu į paslėpsnius? Per visą pasaulį nusidriekusios tiekimo grandinės, prasidėjus karantinams, kelionių apribojimams, pradėjo pokšėti ir trūkinėti. Skubūs, neretai chaotiški sprendimai išderino šį pasaulinį laikrodį.

Racionaliajame verslo pasaulyje tai sukėlė klausimų, kaip užtikrinti tiekimo patikimumą. Politinėje plotmėje dar labiau pakurstė kalbas apie poreikį užtikrinti „strateginį suverenumą“ esminiuose sektoriuose, kas išvertus iš politinės naujakalbės reikštų didesnę ekonomikos lokalizaciją.

Lietuvai ir mūsų regionui, kita vertus, tai yra galimybė.

Kada prasidėjo deglobalizacija?

XXI amžius buvo pasitiktas su pakilia nuotaika. Po imperijų ir sienų griuvimo paskutinį XX amžiaus dešimtmetį, Kinijos priėmimo į Pasaulio prekybos organizaciją 2001-aisiais, Europos Sąjungos išsiplėtimo į Rytų Europą 2004-aisiais, atrodė, kad atėjo istorijos pabaiga. Liberali demokratija – geriausia praktiškai įgyvendinama santvarka.

Visas pasaulis – vienas didelis globalus kaimas. Telefonai iš Kinijos, vaisiai iš Afrikos, vaistai iš Indijos, dujos iš JAV, automobiliai iš Europos. Zujantys į visus kampelius lėktuvai, vandenynus raižantys konteineriniai laivai, gabenantys kalėdines dovanėles iš Kinijos ir Vietnamo į Europos ir JAV namus. 

Informaciją ir žodį išlaisvinantis bei fizinį atstumą įveikiantis internetas, garantuojantis į Balį persikėlusiam lietuviui freelanceriui programuotojui galimybes dirbti Vokietijos bendrovei, bendraujant su kolegomis Ukrainoje ir aptarnauti klientus Brazilijoje. Atrodė kaip svajonės išsipildymas.

Tačiau globalizacija, vietoje tolimesnės plėtros, ėmė stagnuoti jau po 2007-2009 metų finansinės krizės. Kaip teigia „The Economist“, nei pasaulinės prekybos dalis pasaulio BVP, nei tiesioginės užsienio investicijos per paskutinį dešimtmetį nebepasiekė buvusio piko.

2014-2016 metų ES migrantų krizė irgi „nepagerino“ sentimentų globalizacijai.

Pavojaus varpai suskambo dar skardžiau, kai 2016 birželį britai nubalsavo už pasitraukimą iš ES, o gruodį JAV Prezidento rinkimus laimėjo Donaldas Trumpas – deglobalizacijos ryškiausias šauklys, neilgai trukus pradėjęs kvestionuoti tarptautinius prekybos susitarimus, įsivėlęs į prekybos karą su Kinija.

Koronavirusas paryškina deglobalizacijos tendenciją

O tada atėjo 2020-ieji su Covid-19 pandemija.

Dalies gamyklų Kinijoje uždarymas eksportą sausį-vasarį sumažino 17 proc., palyginus su praėjusių metų pradžia. „Apple“ gamybos partnerė „Foxconn“ susidūrė su gamybos vėlavimu. „Nissan“ ir „Hyundai“ laikinai uždarė savo automobilių gamyklas už Kinijos ribų, nes negalėjo gauti reikiamų detalių.

Paveikti buvo ir kiti eksportuotojai. Farmacijos pramonė ne juokais susirūpino dėl vaistų trūkumo galimybės, kai Indija, tiekianti beveik pusę visų generinių vaistų tokioms šalims kaip JAV, užsidarė karantine. Meksikos automobilių eksportas balandį krito 90 proc., o 21 proc. konteinerinių krovinių Ramiajame vandenyje gegužės mėnesį buvo atšaukti. Gegužės pradžioje eksportas iš Pietų Korėjos buvo sumažėjęs 46 proc.

Kaip prognozuoja eilė ekonomistų, ši krizė greičiausiai taps lūžio tašku, nes greta antiglobalistinių ir protekcionistinių sentimentų, pasaulis patyrė, jog priklausomybės nuo ištemptų tiekimo grandinių, didelės priklausomybės nuo vieno regiono gali daug kainuoti.

Todėl Covid-19 krizės metu valstybių lygmeniu pradėta kalbėti apie būtinybę trumpinti tiekimo grandines, užsitikrinti didesnį šaltinių diversifikavimą. Ypač kai tai susiję su kritiškai svarbiais produktais – maistu, vaistais ar kitomis medicinos priemonėmis. 

Kita vertus, ilgos tiekimo grandinės, besiremiančios jūrų bei oro transportu, taip pat ne itin dera prie aplinkosaugos ir klimato kaitos kontrolės tendencijų.

Kaip Lietuva gali išlošti iš deglobalizacijos?

Kaip „Facebook“ tinkle rašė Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas Vidmantas Janulevičius, Lietuvoje jau yra įmonių, kurios pradėjo realias diskusijas su verslais, ketinančiais perkelti savo gamybą iš Azijos regiono į Europą.

Kita tendencija, kuri prognozuojama įvairių ekonomistų ir apžvalgininkų – dalis pramonės ir paslaugų sektoriaus greičiausiai grįš, tačiau tai nebūtinai reiškia grįžtančias darbo vietas. Laura DAndrea Tyson, JAV ekonomistė ir buvusi Billo Clintono ekonomikos patarėjų tarybos pirmininkė, žurnale „Foreign Policy“ rašo, kad pandemija paspartins vykstančią darbo skaitmenizaciją ir automatizaciją.

Tai reiškia, kad, norint pasinaudoti vykstančiais pokyčiais, reikia investuoti į skaitmenizaciją ir automatizaciją tiek gamyboje, tiek paslaugose, taip pat perkvalifikuoti žmones, modernizuoti jų įgūdžius.

Kaip deglobalizacija ir pandemija paveiks valstybių konkurencingumą?

Kitas svarbus aspektas, kuris turės įtakos konkurencingumui ateityje – vyriausybių atsakas į pandemiją, jos valdymas ir įmonių lankstumas bei gebėjimai dirbti panašiomis sąlygomis.

„The Economist“ cituoja Automobilių pramonės ekspertinio centro viceprezidentę Kristiną Dziczek, kuri teigia, kad Meksikos vyriausybės chaotiškas pandemijos valdymas sukėlė didelį neapibrėžtumą automobilių gamintojams ir klausimų dėl visos šalies, kaip tiekėjos, patikimumo.

Nors Covid-19 mažiausiai paveikė IT sektorių iš paklausos pusės ir darbuotojai čia nepririšti prie biuro, tačiau IT paslaugas kitose šalyse perkančios įmonės buvo paveiktos ribojimų darbuotojams.

Pavyzdžiui, Indijoje, kuri yra viena didžiausių IT ir susijusių paslaugų teikėja visam pasauliui, visuotinis karantinas 1,3 mlrd. gyventojų, draudžiantis išeiti iš namų įsigaliojo vos per 4 valandas nuo paskelbimo. Gera ryšių infrastruktūra gyvenamuosiuose rajonuose Indija pasigirti negali ir nevisi paslaugų teikėjai spėjo aprūpinti savo darbuotojus reikalingomis priemonėmis. Nemaža dalis namuose užsidariusių darbuotojų tiesiog negalėjo dirbti.

Todėl gebėjimai ir galimybės dirbti namuose, užtikrintas kibernetinis saugumas bus svarbus konkurencinis pranašumas. Danijos teisininkų įmonė „Kromann Reumert“ pažymi, kad ir darželių bei mokyklų (ne)darbas karantino metu turės įtakos, nes vaikų turinčių darbuotojų našumas, kai reikia prižiūrėti vaikus namuose, yra mažesnis, o kai kuriais atvejais – jie turėjo išeiti priežiūros atostogų ir taip mažino įmonių galimybes atlikti darbus.

Koronaviruso krizė gerokai supurtė visas ekonomikas ir sudrebino tarptautinės prekybos saitus, po jos viskas atrodys kiek kitaip. Bet kartu tai suteikia vertingų pamokų ateičiai ir galimybių pasinaudoti pokyčiais. Tik reikia tinkamai pasiruošti.